IX
Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko,
Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko;
Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,
Bet to neparodęs, jam padavė ranką.
O Jonas jam mylimas buvo tikrai,
Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai
Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai,
Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai.
Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,
Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs:
Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.
Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas:
Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų;
Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,
Žinodams, jog nėra dienos be vargų;
Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko.
Ir norints užmanymus turi gerus,
Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko;
Ant galo liežuvis nekartą aštrus.