X
„Bet kur tai Jadvyga?” — jo tėvas užklausė.
„Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos,
Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!
O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”.
Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:
Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo!
Ir tai dar prieš ką!... „Paikas! ” tarė ant galo.
Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,
Ir toj valandoj neapkesdams giliai
Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo.
Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai,
Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo...
Kad būtų dabinusi, to neregėti!
Bet pats jai nebūtų galėjęs artista,
Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:
Gražių moteriškių čia taktas neklysta.
Šneka nesirišo, visus išmėginus
Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs,
Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus,
Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas.
Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus
Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,
Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;
Palieka užkrėsti visi jo liga.
Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,
Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,
Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis,
Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią;
Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo,
Bet argi tiems burtams gali betikėti?”...
Motiejus apsiėmė ankstų rytą
Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti.