XI
Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,
Jarmulką51 nuvožęs, maldavo karštai:
„viesiausis — poneli! Juk prekė nukris,
Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!”
„Ta atilsio man nebeduos kirmėlė
Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė,
Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė
Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.
„Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,
Kaip vien kakariku, taip vien kakariku
Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos:
Jei nori derėtis, eik pirkti gvazdikų”.
(Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų).
Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą,
Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą;
Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas52:
Ilgiaus paderės — bus laimesnis pirkimas.
Kad Goštautas, parprašęs savo svečius,
Išėjo užbaigti derybas su žydu,
Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius,
Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų...
Susėdę arčiaus net juokuotis pradėjo;
O Jonas ir Juozas Jadvygai priminę
Nebaigtą žeidimą53, labai malonėjo
Išgirsti bent liekaną jo galutinę.