XII
Jadvygai sutikti ilgai nenorėjos,
Nors Glinskis ir Juozas taip prašė širdingai
Ji sakės, tik sau pianinu mokėjus
Paskambint, ir tai gal nekartą klaidingai.
Kitiems nepapratus atdengti jausmų,
Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus
Tą draugą prašnekinti tarp svetimų,
Kuriam užtikėjo slapčiausius sapnus.
Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..
Kad jau įvairiausias spragas išmėgino,
Kad Juozas patsai padainuot prižadėjo,
Ant galo jau sėdosi prie pianino.
Užgavo akordus. Jų vienas už kito
Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!...
Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito;
Ant baltojo veido nuraudo skruostai.
Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus.
Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės.
Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,
Tai monais54 vaidinos skaisčiausios gražybės,
Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės!
Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!
O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!