VI
„Jei Juozas ten sukas — atsiliepė Tumas —
Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas;
Kazeli, oi, būk atsargus!
Prikiši patsai, netikėdamas, kuodą:
Rainys sau už nosies užlysti neduoda.
Nepjaustytus turi nagus!“
„Jūs Rainį — atsiliepė Klimas — mažai,
Matau, bepažįstat: ne meilės daržai,
Ne deivės tam vyrui sapnuojas!
Mus paraugęs galva; aukščiaus už mus žiūri;
Jam mokslas terūpi; nors smegenis turi,
Kaip jautis suplukęs darbuojas”.
„Ant margo šio svieto visaip atsitinka:
Ne kartą pasiekia net ir darbininką
Amūrai! — Smigeika prašneko —
Juk, kaip Aleksandras Didysis, nebuvo
Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo?
Per daugel mylėti jam teko!”
„Bet visgi Rainys — ėmė Jakštas kalbėti —
Nepaprastas tipas; poetai jį dėti
Galėtų į dramą, nukalę;
Savyj užsidaręs, kad kartais prašneks,
Tai atydą97 tavo kaip segte prisegs;
Jis slepia nepaprastą galią!
Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo;
Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai;
Bet širdį jis turi: tautų atgimimo
Taip niekas negali atjausti karštai!
Kad užvakar man apie slavus kalbėjo,
Net akys jam degė, ir lūpos drebėjo!”