VI
Čia Glinskis, staigiai atsisukęs į Tumą,
„Nejau atsirastų? — užklausė —
Kas Rainį paleist išgalvotų pragumą?
Žandarų sargyba — aštriausia”. —
„Neminkštas tai riešutas, — Tumas atsakė —
Daug, žinoma, auksas padaro;
Maskoliai jį mėgsta, kaip irgi baltakią;
Bet jais neprigausi žandaro.
Čionai ne iš pažemio klebinti reiktų:
Visų neužbursi šunų.
Čia vien pažintis gal šį tą bepaveiktų,
Bet reikia pečių nesilpnų”. —
„Ar Goštautas kartais sušelpt negalėtų? —
Atsiliepė kunigas Jonas, —
Tiktai abejoju, ar pats benorėtų:
Didus tai ir atbulas ponas.
Bet visgi pas jį parašysiu ryto:
Daug darė jis man kitados;
Tik klebint už Rainį... o ne, jis ant to,
Žinau, nesutiks niekados”, —
„Sakai: nesutiks?” — klausė Tumas keistai,
Akis žingeidžiai atidaręs;
Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai,
Ar bus nepardaug išsitaręs?
Ir kaipgi nustebo, kad Tumas, pažvelgęs
Ir tekantį priešais sietyną,
Jam tarė: „Petropilin Goštautas rengias
Ir klebint už Rainį ketina”.
„Ar galimas daiktas? — akis išsproginęs,
Tasai lyg iš miego suriko —
Pats Goštautas Rainį užtarti ketinęs?
Sakyk, kaip tatai atsitiko?”