VII
„Važiuojant čionai, — ėmė Tumas sakyti —
Ne kaip buvo Vilnių aplenkti:
Reikėjo pažįstamus ten aplankyti
Ir savo žvalgėms prisirenkti.
O argi lietuvis, kurs praeitį myli,
Aplankęs buvainę Gedmino,
Nebėgs parimot prieš tą griūvančią pilį,
Kuri mūsų tėvus augino?
Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės
Nuo kalno tarytumei sako:
Ir mūsų dienų apginkluotos didybės —
Lig laikui ant amžino tako!...
Man ten berimojant, štai Goštautai dvieji
Praslinko į artimą kiemą;
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejų,
Mat Vilniuj gyvena per žiemą.
Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino;
Bet, rodos, kas gerklę užkišo.
Paskui užėjau. Prie pietų pasodino;
Vienok mums šneka nesirišo.
Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė;
Motiejus juokuotis mėgino,
Bet veltui; o tėvas, kad sprukčiau, lyg laukė;
Jadvygą lyg kas užmarino”.
„Jadvygos gyvenimas, — Glinskis prašneko —
Nelengvas! Jau ką besakyti!
Kiek ašarų vargšei išvarvinti teko,
Ant jaučio odos tik rašyti!
Bet visas likimo tragizmas tame,
Kad tėvas jos labo širdingai
Norėtų, o savo puikybės name
Nemato, kaip skriaudžia verksmingai”.