VIII
„Klausyk gi, kas bus, mano mielas globojau! —
Vėl ėmė bepasakot Tumas —
Kada apie Rainį šnekėti pradėjau,
Sužiūro visų neramumas.
O Goštautas taip paveizėjo keistai,
Kad man net širdužė atšalo;
Kaip dūšios išganymo laukiau tiktai
Pietų užsitęsusio galo.
Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą.
Net Goštautas senis prabilo,
Kada apie mūsų tautos atgimimą
Šneka netikėtai pakilo.
Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos,
Jau štai atsisveikint rengiausi,
Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos
Lyg Šatrijos kalną sunkiausį.
Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko
Tada jau kitonišku tonu.
„Girdėjome, — tarė — kad Juozas pateko
Naguosna nožmių nevidonų.
Nenorim Jadvygai minėt apie tai:
Tur širdį per daug gailestingą!
Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai
Į skriaudą taip mums pragaištingą!
Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome:
Tai dūšia visos Lietuvos!
Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome,
Nustoję tarytum galvos.
Mums dangų ir žemę pajudinti reikia,
Kad jį „coûte que coûte” išliuosuoti.
Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę,
Petropilin žadam važiuoti”.