IX
Čia Tumas nutilęs, ant karto užklausė:
„O ten bene Juškos langai
Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia
Su žiedu belaukia ilgai”.
Bet matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo:
Užklaustas negreit beprašneko,
Tiktai į Atkalčių grinčaitę žiūrėjo,
Kur tankiai užgaišti jam teko.
Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė;
Nieks naujo nelaukė ten meto;
Tik rudkis ir margis, greta susirietę,
Į mėnesį vampso iš reto.
„Jau ko man užvis, — Glinskis po valandos
Atsiliepė, tartum, plonai, —
Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos
Giliaus neatjaus, kaip jinai.
Rainiai apie brolį dar nieko nežino;
O man nesuteko drąsos,
Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino,
Visos jiems pranešti tiesos.
Laurynas, žinau, ne per daug nusimins:
Beskursme, sakys, susitraukę;
Bet vargšę Onytę ar kas nuramins?
Ir kas ateigoj ją belaukia?
Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus:
Tik jis buvo jos parama!
Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus —
Saviesiams jinai svetima.
O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai,
Kam meilės sapnams ji pritartų;
Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai,
Už Vandą vertesnė daug kartų“.
Bet Tumas tiktai atsiduso giliai:
Ar tai apie Vandą sapnavo?
Ar jogiai per vėlu: nes bėgę arkliai
Po Juškos langais pavažiavo.