X
Juškienei net smegenis gėda paėdė.
Ir dėbesys veidą aptraukė:
Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė,
O žento sulaukt nesulaukia,
Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta,
Gyvatos priskubint jai galą!
Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta,
O čia sėst jau laikas į stalą.
Svečiai ar nemato, kaip kenčia Juškienė,
Ar maž sau į galvą tai deda,
Užmiršo, kaip rodosi, net vakarienę,
Nes karštą polemiką veda.
Lietuviškas klausimas tarp bajorijos
Šiandieną — opus skaudulys:
Ne vienas, kaip žaizdą, užgauti jį bijos,
O jis, kur nebuvęs, išlįs.
Šitai ir dabar, net jiems akys užžibo,
Vieni, kaip geniai, į Mašiotą,
Kiti gi į Bitautą jauną sukibo
Už jų litvomanišką protą.
Stirpinskis net rėkia: „Tai darbas maskolių!
Už sienos tai jų pinigai
Net laikraščius leidžia! Ir kerštą tarp brolių
Sukėlė jauni kunigai!”.
„Gyvenome amžiais su lenkais, kaip broliai;
Jie savo kulturą mums davė, —
Kalbėjo Songaila, — be jos gal ikšiolei
Dar būtume apšepetavę.
Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą,
Mus parskirti žada vaikai;
Penkių iš istorijos amžių veikimą
Norėtų išbraukti paikai”,
„Norėtų išbraukti! — Žvirblinskis kvatojos, —
Nuo lenkų mus parskirti žada!...
Juokai daugiaus nieko! Apskretusios kojos
Greičiaus pabučiuotų sau į padą!
Su lenkais iš vieno mes liejome kraują
Už bendrą tą pačią tėvynę!
Jie mus į vainiką kultūriškai naują
Apšvietę, kaip broliai, įpynė.
Su jais giminiavomės; gentiškas būvis
Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu,
Jog šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis,
Salemonas pats nebišskirtų”.
O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus,
Kaitydamas ūsus geltonus,
Iš aukšto nusprendė: „Sum gente lithuanus,
Vienok natione polonus”.