XI
Matyt, privadžiojimai buvo ant vėjo,
Nes Bitautas šaipės stačiai,
O jogei liežuvį kaip ylą turėjo
Ir gnybti mokėjo skaudžiai,
Jau hermafroditams užkirsti ketino,
(Taip puslenkius jis pravardžiavo)
Bet Tumas polemiką jiems sugaišino,
Nes štai po langais pavažiavo.
Nuduodama, skambalo būk negirdėjus,
Ir ginčų nelaukdama galo,
Juškienė paprašė svečius-geradėjus
Užkąsti prie dūstančio stalo.
Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu,
Išbėgo žentelį sutikti.
Dievuliau! Vienok kaip jam būtų malonu
Šitoj valandoj apsirikti!
Kaip būtų malonu, ką kitą prispausti
Prie tėviškos savo krūtinės!
Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti,
Ar grįžta, jau meilę pažinęs?
Ar jau kunigystės sapnai išgaravo,
Kad kiek tarp žmonių pagyventa?
Ar senas Juška neakylai sapnavo,
Sau rimtą išauklėsiąs žentą?..
Bet veltui, poneli gerasis, svajoji!
Tu Juozo į žentus nelauk!
O Tumui greičiaus tu, Juškyte gražioji,
Žiedelį ant piršto užmauk!
*