XII
Visoj Lietuvoj ne tik žodį ir raštą:
Lietuvišką vardą užginta;
O Vytauto žemę, lyg Rusijos kraštą,
Šiaurės-vakarų pavadinta!
Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai
Ir Lietuvą rusint mokinas,
Už tai, kad lietuviams blėdingi dvejopai,
Lietuvių sodyba130 vadinas.
Petropily pučias kairėje Nevos
Kiti dar lietuviški rūmai;131
Taip skelbias dėl to, kad sūmums Lietuvos
Iš tolo jau kartus jų durnai.
Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas
Čia nyko už brangią tėvynę;
Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas,
Pelėsiais drėgnumas išpynė!...
Jau metai, kaip durys čionai geležinės
Prieš Rainį sunkiai užsivėrė,
0 sausgėla132, kritus jaunam ant krūtinės,
Sveikatą ir kraują begėrė.
Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali
Supančioti keturios sienos:
Ji grįžta kasdieną į mylimą šalį;
Jai laisvės sapnuojasi dienos;
Ji lanko, ilgėdamas, Nemuno krantą,
Atmindama savo jaunystę;
Jai rodos: šiandieną geriaus ji supranta
Svajotą tada kunigystę.
O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu
Dabar, kaip tada pašnekėti!
Jam žodį be abejo duotų malonų,
Jau kryžkeliais neklaidinėti.
Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys
Viliokį regėjimą mato,
Bet žodžio mainyti daugiaus nemainys:
Per daugel su juo apsiprato.