XIII
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai;
Į dangų viliodamos kviečia;
Riedėdamas pilnaitis mėnuo antai
Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto
Bonė Petropaulo nušvitus
Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto.
Atliepia į cerkvių granitus.
Kelintą jau kartą pabunda Rainys:
Tas pats vis regėjimas matos!
Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys
Nuo mielo pagundimo kratos.
Skaudžiai pasirėmęs į pagalvę kietą;
Lyg buvo pradėjęs sapnuoti,
Vienok kad atsiminė atbulą svietą,
Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:
*
Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasia
Suvargusios mano kelionės,
Tu stoji kas valandą man akyse;
Vilioji, kaip sapnas malonės.
Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
Tau mano žaizdą atkartoti?
Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina?
Kankintoja mano nesoti!
Ar atilsio jau neatras niekados
Suvargusi mano krūtinė?
Ar vien atsimuš balsas mano maldos
Į sieną šaltai akmeninė?
Aukščiausias! Tu vienas našlaitį matai,
Kurio nebepriglaudė žmonės;
O atilsio, atilsio vieno tiktai
Prašau, kaip didžiausios malonės!
Gana nuo žmonių betikėtis širdies!
Juk žemė — pakalnė dejonių!
Tik vien beprotys sausą ranką išties,
Sugauti šešėlį svajonių!
Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,
Krūtinę viliodama jauną;
Bet štai su svajonėmis eina greta
Ir skausmas, ir viltį apgauna!...
Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogaus
Pavargusią širdį atjausi,
Ir atilsio nepavydėdams brangaus,
Kaip šunį ant galo priglausi.