VIII
„Per daug dievobaimingas tamsta esi!”
Atsiliepė Ruze. — Štai laukiam visi
Mes tamstos seniai... net prailgo!”
„Norėjau — atsakė Rainys — paklausyti,
Kaip sakos pamokslas; juk rasit sakyti
Pačiam prisieis neužilgo”.
Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo.
Kad tas net prisiekti širdyj panorėjo
Daugiaus nesijuokti niekados.
Motiejus, kurs apžado tokio nedarė,
Bemaž kone verkti Ruzytę privarė
Užtai, kad nežiūr ta mados:
„Dabar mat panelės kitoniškai klastos.
Ir uodegas išpučia kaimiškos prastos...
Ne rožės iš dangiško daržo!” —
„Iš Dievo malonės! — Glinskytė stebėjos —
Tai ar apsileisti!... Kaip sodžių verpėjos,
Kurios net stuomens nesuvaržo!”.
„Na, gražios merginos! Gana jaunikaičius
Iš kelio klaidinti! Seniai į Sokaičius
Žiūrėdami žvengia arkliai!”
Namo juos beragindams Glinskis sušuko:
Skilvys mat išalkęs jam grobus susuko
Po pilvą net kurkia pypliai.
Nors davė klebonas stiklelį išmesti,
Per tai tik gavai įkiriaus pasigesti
Žalibarščių71 ir lašinių!
„Gana jau besoti!” — Jį Glinskienė mokė, —
Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia!
Net gėda kaimiečių-žmonių”.