IX
Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo.
Vienok kad į kelią jai ruoštis padėjo,
Pritūpčiodams dar mandagiai,
Mergaitei širdelė minkšta atsileido,
Skruostai net užkaito ant apskrito veido
Ir akys nušvito smagiai.
Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos;
Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos,
Kad rodės ir tam nusibos.
Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus,
Akims jų netyčia bailiai susitikus,
Ant karto72 pritruko kalbos.
Pritruko ant karto kalbos ir drąsos!
Taip merkias ant karto žmogus nuo šviesos,
Kad trykšta tiesiog spinduliai;
Bet akys daugiaus, nekaip žodžiai, atdengia:
Giliaus jos į širdį nedrąsią nužengia.
Nekaip iškalbingi piršliai.
Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė:
Bet širdys gana sutartingai jiems plakė
Ir veltui drovėjos aikštės:
Abudu suprato kiaurai širdimi,
Jog sau nebebus niekados svetimi,
Ar džiaugsis kada ar kentės.
„Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? —
Užklausė Jadvyga — juk gal atsiminsi
Našlaičių ir savo draugų?”
„Vargiai begalėsiu — atsakė Rainys —
Per puikūs čia rūmai, o aš vargdienys!
Man lemtas vien kelias vargų!”