X
Atsakymas dūrė Jadvygai į širdį:
Nuo Juozo šiandieną tą patį ji girdi,
Ką vakar nuo tėvo girdėjo;
Nejaugi Motiejaus tai neatsargus
Liežuvis čia būtų prikišęs nagus?
Tikėkis ko gero nuo vėjo!
O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai
Greta sau bendrauja ir rišas paikai!
Ir veltui ieškotum pradžios:
Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus.
Ant sau prieštaravimų svietas gabus;
Ant paiko čia nėra valdžios!
Bet ne! Rodos brolis tėčiau ją užtartų:
Net tėvui pačiam jis išdrįsta tiek kartų
Užginčyt, n’apkęsdams skriaudos;
Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo,
Nors juokias nekart iš sesutės jautrumo,
Bet jos nenuskriaus niekados.
Tos abejos mintys Jadvygą kankino
Per ištisą kelią, ir veltui mėgino
Į brolį linksmiau ji prašnekti;
Šneka nesirišo: nelengva kalbėti!
Per prievartą širdžiai nelengva tikėti!
Nelengva, kas plyšo, susegti!
Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus.
Gal baltas tam murksantis oras sunkus?
Nes debesys dangų aptraukė:
Nekrinta iš aukšto ikšiolei lašai,
Bet debesys juodos praskydo palšai
Ir vien tik griaustinio belaukė.
Nušvito žaibais pagirys vakarinis;
Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, .
Ir griauna, ir greit nenustos.
Pabiro lašai vis kaskart didesni;
Ir štai jau upeliai šimtais tekini
Į prieglobstį bėga Ventos.