XI
Laimingas, kursai apsiverkti dar gali:
Aplengvins jam ašaros skausmo nors dalį!
Laimingas, kam ašaros krinta!
Taip debesys murgso ant palšo dangaus;
Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus,
Dangtis lyg kad veidas nušvinta.
Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų
Sau draugą sutiko iš šimto draugų
Ir gali jam širdį atverti!
Laimingas! Lengviaus jam kentėti tada!
Taip vieno našta, ant dvieju užmesta,
Negal taip pečių benusverti!
Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados
Nei skųstis, nei ašarom’s savo skundos,
Kaip vaško, tirpyt nemegino:
Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus!
Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus
Jis savo širdyj užrakino!
Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies.
Jisai neturėjo ikšiol paslapties;
Šiandieną ir tas neišklaus,
Kas Juozo širdyj? Tik kad viskas sumigs,
Tik vienos nemiegančios žvaigždės paliks
Klausytis jo skausmo gilaus.
„Kame mano brangūs jaunystės sapnai?
Kame tie padangėmis skrydę sparnai?
Kur aukštas, gražus pašaukimas?
Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai!
Lyg debesys tamsios užtraukė juodai!
Beliko tiktai atminimas!”
„Tik vien atminimas!... Ir tas nepaliaus
Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus,
Kas man beparodys, oi, kas?
Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojąs!
Kaip, kruša javus bekapojant artojas,
Taip aš benuleidžiu rankas”.
„Kame mano galia, kuriai įtikėjau?
Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau
Ir vargti dėl gero kitų!...
Silpnos moteriškės akių spinduliai
Užšvitę įsmigo į širdį giliai...
Ir tiek po visų apžadų!”
„Matušė brangiausia! Kaip graudūs varpai
Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai,
Nemigus per kiauras naktis,
Kad leidai į mokslą paskui ant skolos,
Ne tos betikėjais sulaukt valandos!
Linksmesnė tau švietė viltis!”
„Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko?
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
Paženklint kryželį palieka?
Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau...
Kur mano vienintelį tikslą mačiau...
Tai viskas pavirstų į nieką?”
„Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo?
Ar veltui draugai visados man tikėjo?
Ir milžinu tankiai vadino?
Silpnos moteriškės akies spinduliai!...
Svajonės tuščios svetimi sopuliai!...
Ir viską ant karto naikina?”
„Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų
Nei audros kaukimo, žmonių nelabų,
Nei priešų nuožmiausios gaujos!
Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą,
Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą!
Bet jos... O, taip gaila man jos!”
„Tai angelas, rodos, iš apskričio kito,
Kurs veidu aušros netikėtai užšvito
Ir naują man praneša šalį.
Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!...
„O ne! Dėl manęs ji kentėt niekados...
Kentėt dėl manęs ji negali!”
*
Ir kas do naktis! Kaip žvaigžgėta, graži!
Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi;
Tik mėnuo per dangų riedėjo:
Tik angelas, įmigio pasiuntinys,
Per sodžius beskrydo! Tik vienas Rainys
Akių iki šiol nesudėjo!