XI
Baigdams šeštąją kliasą, Juozas Glinskį pažino.
Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai
Buvo moksle aukštesnis ir nekartą mėgino
Prisiartint prie Rainio, bet tas laikės šaltai.
Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi:
Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų,
Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį
Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.
Kas tikėtis galėjo, kad tą kliūtį nemenką
Tuodu priešus pašalins ir sau ranką paduos?
Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka
Jau pats sau ir nulindęs ieško draugo drauguos!
O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės,
Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones
Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės,
Ir jų gražina siekius, kaip artistą teplionės!
O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai26,
Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai,
Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai!
O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės,
Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu
Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės.
Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų!