XII

Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino,

Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį

Tarsi pindamos pynės, kaip balsai pianino

Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį!

Kiek tai kartų antrieji jau giedojo gaidžiai,

Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,

O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai

Apie aukštą jų siekį, širdyse užrašytą!

Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:

Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia

Čia tai vasaros naktys tylios, ramios, žvaigdėtos

Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!

Čia lakštingala tankiai savo stemplę²⁷ mėgino,

Pasislėpus žilvičiuos, ir jų sielas ramino.

Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji,

Kaip tam Nemunui vilnys, Jonui žodžiai tekėjo:

Juozas klausęs nurimęs, o dangaus ankstyboji²⁸

Vakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo.

Čia tai Jonas ir Juozas vien’s kitam išpažino

Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo,

Jog tas pats pašaukimas juodu gundo, vadino,

Jog į šalį tą pačią jų užmanymai skrydo:

„Kiek tai pikto ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės!

Žmonės ieško, svajoja... Randa laimę vien slidžią!

Ar tai verta to triūso²⁹ mūsų tuščios karionės?

Juk varčiaus apsiskirti tiesą aukštą ir didžią!

Sviesti žemės pakalnei ant paveikslo žvaigždės!...

Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!...

Ir kentėti ir vargti vien ant Dievo garbės...

O, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė”!