XIII
Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai
Kartais Linksmąją lanko, bet tai proga reta.
Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai!
Naktys ramios!... Bet draugo jau nebėra greta.
„Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas;
O, kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo!
Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas!
Džiaugias, radęs ten vietą tikro dvasios ramumo.
Kaip prailgo belaukti!... Dar du mėnesiai liko
Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!...
Ką per laiką šį ilgą jam beveikt atsitiko?
Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?”
Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina
Savo draugui, kursai jį ant Velykų vadina
Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės,
Kaip, kada ilgą rūbą apsivilkti galės....
*
Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas?
Ar pati gal nujaučia širdis valandą savo?
Tik čia Juozui užslinko įstabus30 nuliūdimas,
Ir baritonų tokią giesmę sau uždainavo:
Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus!
Kur tūpsi, ar pats bežinai?
Kad margus par audrą išskleisi sparnus,
Ar skrisi, kur nori patsai?
Vienok nebijok! Dievas sergės tave;
Be Jo tavo plunksna nekris;
Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia31
Ir sergsti tamsiausias naktis.
Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus,
Plačiai po miškus išnešios, —
Paleisi tada graudų balsą plačiaus,
Nutūpęs aukštai ant šakos.
O žmonės, nudžiugę iš tavo stemplės,
Linksmesniai32 prie darbo pakils;
Ir tavo garbė per girias nuskambės!
Ir šiaurio kaukimai nutils!