XII
„Tai tu, mano Vandzia! Tikėjaus ko kito! —
Atsiliepė tėvas — Kame gi buvai?
Pas mus ponas Juozas, kaip suvis, įkrito,
o tu lyg kad tyčia žuvai!
Norėjau bent kiek užturėti; kaip vėjas
Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas:
Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!...
žinai jį: kaip titnagas kietas!...
Palauk, sakau, Vandos, būk žmogus ant galo!
Su ja atsisveikink!... Jam tik apsiniaukė
Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!...
kodėl jis tavęs nepalaukė?
Bet aš apsakiau tau ne viską pilnai:
Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis...
Bet rasit tu viską geriausiai žinai?” —
čia pažvelgė jai į akis.
Akies neprimerkus, mina nekalčiausia —
„Na, žinoma — tarė — turbūt įsitraukė
Į kunigo kailį!”. Širdyje gi klausė:
„kodėl gi tai jos nepalaukė?”
„Užtat gi kad ne! Išvažiuoja tiesos
Mokintis į Varšuvą! — ėmė sakyti
Juška — Nors pritrūkti ir plutos81 sausos
gal teksią!... Bet ką bedaryti!
Kaip būsią paskiaus, jis nežinąs; tik žinąs:
į kunigus eiti šiandieną negali...
Per vasarą uždarbį gauti ketinąs,
kur nors išvažiavęs į šalį.
Paskolint pasiūliau jam pinigų;
(Žinai, ir pas mus nedaug jų visai)
Vienok atsisakė: nebijąs vargų;
galįs užsidirbti patsai.
Šiaip taip pakalbėjau, vaikus Bilazaro
Prie mokslo beit kiek lig rudens prižiūrėti:
Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro,
ir Juozui galės jis padėti”.