XI
Nelaukus atsakymo, Vanda kiekvieną
Pro šalį prašnekant meiliai neapleido.
Nežino, kodėl. Bet jai linksma šiandieną:
net šypsosi akys iš veido.
*
Bet štai jau ir Girvainių dvaras antai!
Sulinkęs į žemę, tarytumei, lūžta;
Išbaltintas sienas iš tolo matai
lyg vištą, apžergusią gūžtą80.
Aplinkui sodelis; ties durų išbėgo
Du topeliai; langus lig pusės užgožė
Akacijų, krūmai; jų tarpus pamėgo
serbentas ir raustanti rožė.
Apsukus sodelį, Juškytė norėjo
Į kambarį savo patekti slapčia,
Švariaus pasipuošti: šiandieną reikėjo
juk jai pasirodyt gražia.
Pasakius tikrai, kartą jai pirmutinį
Į galvą atėjo, kad Juozui patiktų;
Bent kartą jai noris jau gal paskutinį
jam įspūdį gražų palikti.
Bet pėdsakus šunys, iš tolo pamatę
Mieliausiąją savo globėją-panelę
Ir lojimu jos pasitikti įpratę,
nudžiugę, užbėgo jai kelią.
Juška su pačia apie Juozą šnekėjo,
Kad šunys „vamt, vamt” ant saviškių sulojo;
Pro langą galinį lyg kas subildėjo:
tur būti Mankauskis atjojo.
Nors ponia Juškienė ir mėgsta pamigti,
Vienok jau nuo priešpiečių apsirėdyti
Papratus: „Tu, tėvai, bėk, tarė, sutikti;
aš šoksiu bent apsiklastyti”.