X
Nuo Girvanių dvaro lig pagirio tęsias
Baltais dobilėliais išpintas žolynas;
Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias
tarytum sujudęs skruzdynas.
Ant dalgių palinkę antai šienpjoviai,
Tarytum, mėgina vis kirsti plačiaus;
Išvydusi mirtį žolė pusgyviai
lyg prašo: „Greičiaus, bent greičiaus!”
Kaip vilnys ant marių nuo milžino vėjo,
Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo,
rasos pasigeidę gailios.
Tenai ant kalvos bedainuodami krauna
Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
bet veidas sau linksmas, ramus.
„Sakyk man, Petruk?” — pasipuošusi rūta
Užklausė Barbutė, primindama pleką:
Tikrai gi senovėje vilktakių būta?
Kaip musų senoliai dar šneka”.
„A, Dievas juos žino! Būk daugel galėję
Senovės žavėtojai!” smeigdamas šakę
Į kupetį šieno, Petrukas atsakė:
„ir žmones užkeikti mokėję.
Į mišką paleisdavę staugti vilkais
Net visą vestuvių būk susirinkimą!...
Ant galo ir žmonės net mūsų laikais
juk gauna žvėrių pagimimą!“
„Ir meilė būk esanti amžina bėda —
Šnekėjo Barbutė — Iš proto išvaro,
Kaip Šatrijos raganos širdį išėda
ir žmogų paguldo ant maro”.
„Padėk Dieve! — tarė Juškytė pro šalį —
Dailiai gi vežimą, bemokanti minti
Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali!
ir laikas Barbora vadinti!”