IX
Širdis be karionės nemoka mylėti:
Be kliūčių ji gęsta dvasia kibirkšties!
Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,
ten rankos jinai neišties.
Kas skausmo, nemigos naktims, nepažino,
Kas nesliepė riedančių ašarų savo,
Kas savo širdies sopuliais nemarino,
tas meilę sapnuot tesapnavo.
Tas laimei pasiekti gal ranką išties,
Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai!
Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies,
bet jo neužmuš sopuliai.
Ant žemės plačios neišlepę vaikai!
Jiems kaulų ant tako gana pamestų!
Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
nežino jie norų aukštų!
Kad Juozas jau taip neužilgo ketino
Į kunigus stoti, Juškytei pagailo;
Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino,
jai juokas iš gailesčio kvailo.
Už jo ištekėti! O, ne! Niekados!
Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
Išklausius tada jo širdingos maldos,
nusuks sau juokais ją į šalį.
Ir linksma, kaip paukštis pabudęs iš ryto,
Pakėlusi jupą, namo beskubėjo;
Aplinkui lig pagirio neužmatyto
šienpjutė pakvipus krutėjo.