VIII
Juškytei ant laimės išgirsti neteko
Lauryno, bet viską suprasti pradėjo;
Rūstybė, kaip upė, palengva nuseko,
širdyj vien tik juoktis norėjo.
„Tai Juozas į kunigus eit neketina?
Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to?
Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina!
reikės jį prašnekint rytoj.
„Jai taip žingeidu, kaip tai meilės jam žodžiai;
Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks?
Ne taip, kaip Mankauskiui, kurs girias nubodžiai
ne kartą: „Jam Vandos užteks!”
„Už Juozą tekėti? O ne! Niekada!
Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti;
Bet jo paklausyti šnekos kai kada —
tai auksą, tarytum, atkasti!”
Kas širdį žmogaus besuprasti galės?
Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo;
Bet neina paveju: ir tą pamylės,
kurio užkariauti nespėjo.