VII
Juškytė, akis atidarius plačiai,
Stebėjos ir savo ausims netikėjo!
Jai veidas tai raudo, tai blyško rūsčiai,
nors nieko suprast negalėjo.
Suprato tiktai, jog kas nors atsitiko
Su Juozu. Bet kas? Ko jie nori nuo jos?
Pats būdas kalbos jai skaudžiai nepatiko:
juk ji ne mergaitė vejos!
Kad Juozas per vasarą lankos dvare,
Kad Rainio nabašninką tėvas sodino
Į stalą, tai jiems mat išaugo, aure!
ragai!... ir ribos nebežino?
„Ko norite, žmonės, nuo mano galvos
Ir ko susiraukę? — užklausė šaltai —
Ar negut gal vištgaidys ant šąšlavos79
prieš lietų pragydo keistai?”
Ir nieko nelaukus, gentis Bilazaro
Namo atsisuko. „Nepyk taip, panyte!
Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro!”
ją šnekint mėgino Onytė.
„Juk kunigu brolis tegul sau neliktų!
Nelengvas tai žingsnis — tarnystė Bažnyčios!
Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų:
juk žmonės paskui besityčios!”
„Begaišus tik!” — seseriai tarė Laurynas —
Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys;
O tamstos dvare laukia mūsų vaikinas
ir sielvartas pats apsakys!”