VI
Čia Vanda, į šalį pažvelgus, užklausė:
„O brolis ar dar nepagrįžo viešėti?
Dabar išsipildys valia jo karščiausia:
sutoną galės bedėvėti!”
„Taip juoktis iš mūsų varguolių kančios”,
Prašneko Onytė ligšiol nedrąsi:
„Nereiktų tikrai! Ne be tamstos kalčios
tas viskas!... Taip sako visi.
Panytė sau juokias! O mūsų matutė
Štai rausta. Tikrai nelaimingas ir brolis:
Juk tie, ką dabar jam apsupo galvutę,
išjuokę, paskui atsitolins“.
„Nugrimzdę į skolą — Laurynas prašneko
Priėjęs — Tikėjomės: Juozas mums skylę
Užlopys. Duonelės ikšiol dar užteko
šiaip taip, bet štai brolis užvylė78!
Panele! Tikrai neklaidink nelaimingo
Mums brolio! Juk skriaudą nemažą darai!
Taip sunkūs laikai! Ir šeimyną pabringo,
o čia dar namai pragarai!
Ko gero, o to jau tikrai netikėjos
Nabašninkas mūsų tėtušis nuo ponų!
Kad tamsta begarbins davatkos-skelbėjos,
ar bus tai klausytis malonu?”