V

Dar gaudžia balsai; bet mergaitės nutilo,

Vien skubina ritintį džiūstantį šieną;

Kodėl? Vakarų debesis neužkilo,

kad giedrą užtemdytų dieną!

„Kodėl tai Onytė taip liūdnai vedžioja?”

Užklausė priėjusi Vanda Juškytė.

„Ar gaila, kad saulė įspindus giedroja?

kad džiūsta žvangučiai pavytę?”

„Kas volungei liepia verksmingai dejuoti?”

Atsakė Onytė: „Ar beržui šakas

Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti,

o jausmo kas pradžią suras?”

„Laimingas, kas jausmams išreikšti gabus:

Jie tirpsta tada kaip ant saulės ledai!

Kas gali nors verkti, tam ašaros bus

kaip balsimo brangūs žiedai!”

Tik galvą ant to palingavo Onytė.

„Be reikalo — tarė ant galo — panytė

Taip kalba, lyg rodos tikrai nusiminus,

o vargo sunkaus nepažinus.

Kas kitas mums vargšams: štai saulė nuo ryto

Mums kepina galvas! Ir rankos pūslėtos!

Todėl, kaip tai pievai, ir veidas pavyto,

ir dainos iš skausmo pradėtos!”