IV
Bet kas jau Onytei Rainių beprilygtų?
Kaip spindančioš rasos — akių spinduliai!
Ar kam taip ir širdis pravirkdint pavyktų,
kaip jai, kad užgieda graudžiai!
Štai pradalges grėbia, į kupečius deda
Ir dainas ringuoja mergaičių pulkai;
Jų tarpe Onytė pirmobalsį veda,
ir skamba nuo dainų laukai.
*
Trys sesutės grėbia šieną;
Ne tiek grėbia, kiek dūmoja:
Turi brolį tą tik vieną,
Ir tas vienas joms išjoja.
Ir išjoja į tą šalį,
Kur tėvų tėvai nebuvo;
Metas ten ištverti gali,
Daug jaunujų ten pražuvo.
Oi, gegutė, tu raiboji!
Kam tau balsas taip verksmingas?
Oi, sesutė, ko vaitoji?
Ar jau skausmas taip širdingas?
Broli mūsų, tu jaunasis!
Kokias dovanas paliksi?
Margas svietas tolimasis:
Ar ten laimę besutiksi?
Ar ten laimę besutiksiu,
Ar sunkių vargų pritirsiu,
Bet gi dovanas paliksiu
Ir į tris dalis paskirsiu,
Vyresniajai aukso žiedą,
O antrai šilkų skarelį;
Šiai trečiai, ką liūdnai gieda,
Gilų ašarų upelį.