III
Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
graudingos, kaip mūsų vargai!
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
O beržas našlaitis nuleidęs šakas,
Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
jai beria sidabro rasas.
Ne rasos, tai graudžios jam ašaros byra!
Bet veltui šakas garbiniais apdabins76:
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrį:
vien Nemunas ją apkabins.
Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos,
Sau meilės už kalnų, už girių tamsių;
Bet meilę ir širdį atranda ne visos,
nes bėga lietuviai nuo jų.
Kur Temzė, Laba, Amazonė plačioji,
Ten skursta lietuviai nuvargę kelius.
Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji,
ten spaudžia juos mokslais giliais.
Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
Kad pradalges77 grėbia, graudžiai uždainuoja,
bet širdį jų kas besupras?
Ir eina tos dainos per Lietuvą mūsų,
Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis!
Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų;
jų klausos nutilus naktis.
Kaip rausta jurginai ir rūtos žaliuoja
Ir pina Dubysos pakrančius margai,
Taip žydi Lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
nes spaudžia jų šalį vargai.