XII
Čia Juozas nutilo, supratęs patsai,
Per daugel pasakęs; bet priešų balsai
Nedrįso dabar prieštarauti.
O jog kunigai, įtekmingi118 vadovai,
Daug gali padėti lietuviškai kovai,
Tai nutarta jų neužgauti.
„Taip pat ir maskviečiai studentai sutiko, —
Kalbėjo Rainys — Nors patiems mums paliko
To laikraščio tvarką rėdyti,
Bet talką žadėjo; tik rašo: jums siena
Į Prūsus arčiaus; juk reikėsią šiandieną
Į Tilžę slapčia tik rašyti.
Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų
Turėsme nemaž darbininkų jaunų;
Tikiuos, nepritrūks ir skatiko;
Užmanymui musų netrūks ir gyvatos:
Lietuviško laikraščio garsas, kaip matos.
Visiems žingeidingai patiko”.
Smigeika, iš džiaugsmo pašokęs ant vietos,
„Ar matot, — sušuko — nors sąlygos kietos,
O ką padaryti gali!
Ant laikraščio balso, to gerdo119 brangaus,
Trijų milijonų dvasia atsigaus,
Nors mūsų čia tėra keli!“
„Ne ką dar padarėm! — pasergėjo Tumas;
Vienok kad Smigeikai pritaręs daugumas
Pradėjo net rankomis ploti,
Visiems pasirodė: šitai milijonai
Lietuvių sukyla, kaip amžių valdonai,
Ir rengias į kovą barzdoti.