XIII
O Jakštas, kaip pranašas, balsą pakėlęs,
Sušuko: „Lietuviai! Nuo šios valandėlės
Mums era120 kita prasidės!
Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų,
Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų,
Tai gerdas aušrinės žvaigždės!
Po Lietuvą mūsų — naktis iki šiolei!
Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai;
Bet usnys ilgai nekeros.
Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti;
Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti
Tą pranašą mūsų aušros?”
Sužiūrę kaip vienas į Rainį draugai,
Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai,
Tas ėmė tik rankomis ploti,
Ir tarė: „Štai vardas „Aušros” netikėtai,
Gal per įkvėpimą, ištrūko poetai!
Šaunesnio ne kam beieškoti.
Teeina tada, pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų „Aušros” spinduliai!
Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai,
Bet vargšas ją sveikins meiliai.
Kur gryčios aprūkusios, alkanas būvis,
Ten mušti ikšiol užsiliko liežuvis;
Jų mylistos jo užsigynė:
Gal mes nesulauksime tos atmainos,
Vienok kad išaušus aukštai padienos,
Ir juos prisižadins tėvynė.