XV
„Mat kiškis neveltui prastai pranašavo;
O vis tai Motiejaus medžioklės padarė!
Štai varnos”, — įeidamas Goštautas tarė —
Iš apmaudo porą žąsyčių pagavo”.
Jadvygai pagailo. Bet Goštautas buvo
Linksmesnis, nuo žydo atlupęs šimtinę!
Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,
Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė.
Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita,
Jisai akademijai duoti negali;
Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada
Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.
„Pas mus po mokslavietes miršta dvasia!
Vaikai nepažįsta tėvų praeigos56!
Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse,
Užlieja verpetai maskolių bangos!
Vienoj’ tik dar Krokuvoj’ aukuras senas
Šventų palikimų šiek tiek bekūrenąs”.
Netaip nusiminę vaikai aimanavo;
Bet Goštautą veltui užginčyt mėgino:
Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo,
Sakydams: „Pas mus vien ištautinti žino!”
Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,
Kad mokslą ten baigdams, pažintų tą kraštą,
Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais,
Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą...