XIV
Jadvygai ir žodžiai ir tono balsai
Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo;
Tiktai užganėdintas55 Juozas patsai
Nebuvo: jam stygos per jautriai skambėjo!
Ir, permainęs toną jausmingai malonų,
Rimtai uždainavo jau vyrišku tonu:
*
Nors, žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės
Niekados neapšviesi, viltis!
Betgi aš nemaldausiu, kaip didžiausios malonės,
Kad man Viešpats užmerktų akis!
*
Apsiverkti nemoku, pasiskųsti negaliu.
Nesupras žmonės mano skundos!
Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,
Kurs be žodžio paliks visados.
*
Čia Juozui širdis taip pradėjo drebėti,
Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs.
Dar buvo iš naujo norėjęs pradėti
Neužbaigtą giesmę, bet priešais išvydęs
Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,
Nutilo, tarytum sugautas vagis!