XIII
Tuo tarpu atėjo seniai laukiamas, linksmas atsitikimas. Pirmadienio rytą, Vincukui pabudus, Stonienė, kuri jau seniai bruzdėjo po trobą, pasakė linksmu balsu:
— Pas mus balius šiandien, Vinceli! Įspėk koksai?
— Aa! Bene šėmargė vedė? — sušuko Vincukas.
— Taigi? Kad žinotumei, toks didelis, gražus veršis, šėmargis kaip ir motina.
— O, Jerguteliau! Ar ir su žvaigždele ant kaktos, kaip motina?
— Neapžiūrėjau taip jau labai — atsakė juokdamasi Stonienė.
— Vaikai, vaikai! — šaukė Vinockas — kelkitės! Šėmargė vedė!
Vaikai iššoko iš lovų, ir apsidarę tuojau nulėkė į tvartą veršiuko žiūrėti.
Kiek paskui buvo kalbų apie tą veršiuką, kiek pasakojimų! Kazė tvirtino, kad maža karvelė turinti kairę koją baltą, Juozukas, kad — dešinę; susibarė iš to ir bėgo kelis kartus į tvartą žiūrėti, kieno teisybė. Elzytė sakė vis:
— Kaip būtų gelai, kad tas velselis visados toks mazas pasiliktų!
Bet dar daugiau džiaugėsi vaikai, jog dabar „pienelio bus, kiek tik norėsime!”. Putra būsianti balta balta, mamelė išvirsianti košės ir valgysią jie sau su pienu. Kokia ta šėmargė gera — stebėjosi visi — kaip gudriai pataikino atvesti prieš Kalėdas, nenorėjo, mat, kad jie per šventes pasnikautų!
Vincukas negalėjo beištverti lovoje. Motinai esant, nenorėjo keltis bijodamas, kad neleis, bet Stonienė tuojau išėjo kažin kur į sodą, tada Vincukas ėmė darytis.
Panelė sakė pasėdėti dar porą dienų, bet, šėmargei vedus, nė panelės žodžiai nebegalėjo jo suturėti. Kaip gi! Veršis čia pat po nosimi ir jis jo nepamatys tuojau! Apsidaręs, raišiodamas, nes koją primynus dar skaudėjo, nuėjo į tvartą. Vos atidarė duris ir įėjo, bėrukas, lyg nujausdamas, atkreipęs galvą linksmai sužvengė. Tada Vincukas užmiršo ir apie veršį ir nuėjo stačiai prie bėruko. Apkabinęs jo kaklą, glostė, bučiavo nasrus.
— Bėrelis mano, mažilėlis, balandėlis! — kalbėjo jam — Ir tu pasiilgai manęs, kaip aš tavęs, geras mano žirgelis, geras! Nešėriau tavęs, mat, sirgau! Koją persikirtau, turėjau gulėti... Kad žinotumei, bėreli, kaip buvo skaudu! Norėjau labai pas tave ateiti, bet negalėjau niekaip, niekaip!
Bėrukas, tartum suprasdamas savo pono kalbą, glaudė galvą prie Vincuko krūtinės, laižė jam rankas.
Kada jau atsidžiaugė savo mylimuoju bėruku, tada tiktai nuėjo prie karvės. Apveizdėjo gerai veršį, paglostė dar paskui avį ir išėjo pasivaikščioti ant kiemo. Norėjo visur užeiti, buvo pasiilgęs kiekvienos kertelės; rodėsi jam, jog kažin kaip ilgai jų nematė. Tečiaus koją dar skaudėjo, ir kad blogiau nepasidarytų, sugrįžo veikiai į trobą.
Kartą pavaikščiojęs, nebenorėjo Vincukas sėdėti troboje, ir ant rytojaus nuėjo į dvarą ant lekcijų. Eidamas tarė sau: „Už poros dienų, kojai geriau pagijus, reikia būtinai eiti į mišką ir baigti kirsti šatrus; gal užsnigs, parvežti galima bus. Šatrai namie jau baigėsi”.
Panelė nustebo pamačiusi Vincuką. Tuojau pasakė, jog verta jam už ausies pasukti, kad neklauso, bet Vincukui pasakius, jog labai pasiilgęs mokytis, nusijuokė ir dovanojo šit nepaklusnumą. Pasibaigus lekcijoms, panelė tari:
— Esate paklusnūs, mano vaikai, ir noriai mokotės, todėl noriu jums padaryti per Kalėdas džiaugsmą. Sumaniau padaryti vieną pasilinksminimą: čia, tame pačiame kambaryje, pritaisysime visa, kaip reikia, pakviesime daug vaikų ir įaugusių žmonių, jie atsisėdę ir atsistoję veizdės ir klausys, o jūs, išėję į tam tikrai pritaisytą čia vietą, sakysite eiles, padainuosite, ir ant galo sutaisysite gyvuosius paveikslus. Gyvuosius paveikslus taip padarysime:
Sakysim, padarysim paveikslą. Štai kaip šitas knygoje yra nupaišytas: Margelis besikalbąs su kryžiuočiu. Jūsų vieną aptaisysiu Margeliu, antrą kryžiuočiu, barzdą pritaisysiu — visiškai, kaip čia nupaišyta, paskui atsistosite taip, kaip tie čia stovi, ir stovėsite nesijudindami; prieš jus bus sukurta tam tikra ugnis, apšvies jus ir visi žiūrės, kaip išrodo. Bus, kaip koks paveikslas, iš tolo žiūrint. Tilt reikia nesijudinti, kaip jau sakiau, kad tikrai lyg paveikslas išrodytų. Na, ką gi? Ar norite taip padaryti, ar ne?
— Norime, norime labai! — sušuko visi kartu.
Kur jie nenorės! Net akys visiems pradėjo žibėti iš džiaugsmo ir didelio įdomumo, kaip ten viskas bus. Vincukas sušuko:
— Aš norėčiau labai būti Margeliu!
Panelė prasijuokė.
— Ar žinai, Vinceli, tu verčiau būsi kryžiuočiu! Pasiūdysiu tau tokį baltą apsiaustą juodu kryžiumi...
— O, fui, — panelyte, nenoriu kryžiuočiu būti. Tokie bjaurybės!...
— Tai tu tiktai geru žmogumi nori būti, matai koks! Jei visi taip norės, tai kas bus kryžiuočiu?! Bet nežinau dar, kas kuo persidarys, dar pamatysime.
Tik jūsų bus per maža. Tu, Vinceli, atvesk savo Kazę ir ją padarysime kuo nors. Jūs kiekvienas galėsit dar pakviesti į tą vakarą, ką tinkami.
Kitiems vaikams liepė panelė atvesti tai sesytę, tai brolį. Visi su džiaugsmu prižadėjo. Paskui kiekvienam paskyrė eiles, kurias reiks tame vakare pasakyti.
Tą dieną vaikai sugrįžo namo labai sujaudinti. Vincukas, įėjęs i trobą, tuojau apsakė visa, ką panelė buvo jiems sakiusi. Kazė labai nudžiugo, jog ir ją panelė apdarys ir įstatys į gyvuosius paveikslus. Stonienei taip pat buvo įdomu, kas tat yra tie gyvieji paveikslai, nes nebuvo jų savo amžiuje mačiusi; prižadėjo Vincukui eiti žiūrėti kartu su mažesniais vaikais.
— Žinau, ką dar pakviesiu! — sakė Vincukas. — Pakviesiu visus tuos vaikinus, kurie ateina sekmadieniais apsakymu kklausytis. Esu sakęs jiems apie kryžiuočius ir apie kitus daiktus, tai tegul savo akimis pamato, kaip jie išrodė. Tai džiaugsis!
Taip jam patiko tas panelės sumanymas, taip norėjo greičiau pamatyti tuos paveikslus, jog laukė Kalėdų, lyg kokios didžiausios laimės. Jau visai nebetoli buvo Šventės, o jisai kasdiena mąstė: „Kad greičiaus ateitų, kad greičiaus!”.
O laikas ir lėkė, tarsi sparnuotas. Prieš Kalėdas prisirinko daug darbo, taip Vincukas nė justi nejuto, kaip diena ėjo po dienos. Prikirto šatrų ir sulaukęs sniego suvežė juos. Turėjo paskui daug darbo su paplautu paršu, kol abudu su motina apsvilino, supjaustė. Tiktai papjautį patsai nedrįso: jo geroji širdelė negalėjo nieko nuskausti. Stonienė paprašė kaimyno ir tasai padarė galą jų balčkiui43. Visa šeimyna buvo tada užimta: Juodkas su Elzyte išpūtė sau pūslę ir, įsidėję kelis žirniukus, barškino per kiaurą dieną; Kazė padėjo motinai pjaustyti mėsą ir dirbti vėdarus ir dešras. Linksmas buvo tat darbas: balčkis pasirodė labai riebus, todėl visi džiaugėsi, per visus metus galėsią valgyti skanią košę su spirgučiais ir šutienę su užkulu.
Dvare panelė taisė viską tam vakarui. Siuvo ir siūdino apdarus, matavo juos nuolat vaikams; Vincukas kelis sykius vadžiojo Kazę, nes ir jai reikėjo kažin kas pamatuoti. Vaikai labai stropiai mokėsi kiekvienas savo eiles, kad neapsiriktų, sakydami tokiai daugybei žmonių klausant. Neduok, Dieve, kokia gėda būtų! Vincukas po dešimtį sykių per dieną atsakydavo savąsias ir taip išmoko, jog ir per miegus, rodos, būtų galėjęs pasakyti.