XIV

Bet žinomas daiktas yra, jog ne iš vieno džiaugsmo tesusideda žmogaus gyvenimas; kaip dienai pasibaigus, užstoja naktis, taip po džiaugsmo kartais ateina tuojau ir nuliūdimas. Ir Stonių vaikai, prityrę tą savaitę tiek džiaugsmo, gavo pajusti ir širdies skausmą. To nuliūdimo priežastis buvo veršiuko pardavimas. Atvažiavo žydas iš Užvenčio, apveizdėjo veršiuką ir ėmė lygtis. Lygosi, lygosi pusę dienos; davė pusantro rublio, paskui vis po 5 kapeikas dėjo, važiavo iš namų ir vėl — grįžo, peikė veršiuką, kaip imanydamas, sakydamas esant liesą, padvėsiant tuojau, mažą kaip katė, bet matydamas, jog Stonienė nenuleidžia nė kapeikos nuo pastatytosios kainos, davė galų gale du rublius. Vaikai visą laiką skersomis į žydą žiūrėjo, ir nors žinojo, jog reikia veršiuką parduoti, prašė Pono Dievo, kad žydas neduotų, kiek motina nori, kad dar nors porą dienų pabūtų. Pamatę, jog žydas jau susilygo, nubėgo į tvartą, paskutinį sykį paglostyti dar savo veršelio. Glostė, vadino jį visokiais gražiausiais vardais, o žydas atėjęs, tuojau pagrobė jį ir sūrį. Šis kojas, įmetė į šlajas. Šlajose maža buvo šiaudų, nepatogu buvo veršeliui, jo galvelė gulėjo žemiaus už kojas; žydas nesirūpino visiškai, ar bėdinam gyvuliui skaudu; įsimetė, ir tiek, kaip kokį akmenį. Nabagėlis veršiukas liūdnomis akimis žiūrėjo į vaikus, šėmargė bliovė tvarte. Vaikams taip susopo širdį, jog apsilieję graudžiomis ašaromis nubėgo į trobą. Ir Vincukui gaila buvo, bet lig ašarų nepriėjo.

Neilgai lindėjo vaikai, tą pačią dieną sulaukė visi didelio džiaugsmo. Šileikis parvažiavęs iš Luokės atnešė Stonienei pranešimus, iš kurių ji patyrė, jogei pačtoje yra jai iš Amerikos pinigų ir laiškas. Tuojau ant rytojaus nuvažiavo į Luokę tų pinigų atsiimti. Speigas buvo stiprus, sniegai girgždėjo po kojomis; nežiūrint į tai, vaikai nuolat bėgo iš trobos veizdėti, ar neparvažiuoja motina. Vincukui bebruzdant po tvartus ir kiemą, įbėgo bėrukas, visas šarmotas. Vincukas puolė prie motinos, vaikai išbėgo iš trobos, o Stonienė linksmu veidu tarė:

— Kad žinotumėte, vaikai, ką tėvelis parsiuntė! Gana, gana!

— Ką, mamele? Parodyk! — prašė Vincukas.

— Palauki eisiu į trobą, sušalau kaip šuo. O tu tuo tarpu nukinkyk bėruką, paspėsi dar pamatyti!

Vincukas, kaip tik galėdamas, skubėjo nukinkyti bėruką. Pastatęs jį tvarte ir užmetęs šieno, nubėgo i trobą.

— Žiūrėk, ką tėvelis parsiuntė! — tarė Stonienė, paduodama jam fotografiją.

Vincukas žvilkterėjo. Štai, ant storo popieriaus, kaip gyvas, stovėjo tėvelis ir veizdėjo i Vincuką savo geromis akimis. Tik apsidaręs labai ne taip, kaip namie kad vaikščiojo: juodi ilgi šarkai, iš po kurių kabėjo laikrodžio grandinėlė, balta perkarą⁴⁴ ir perkaklis⁴⁵, vienoje rankoje turėjo aukštą, apskritą skrybėlę, antroje skėtį. Ponas — ir gana! Vincukas žiūrėjo, žiūrėjo. Graudu jam pasidarė ir taip ilgu be tėvelio, taip ilgu... Viską, rodos, atiduotų, kad tik pamatytų ji patį, gyvą, ne ant popieriaus. Bet kartu ir palinksmėjo, jog tėvelis taip apsidaręs, kaip koks ponas, jog gerai jam, matyti, toj Amerikoje.

— Šit dar gromata⁴⁶ yra, Vinceli — tarė Stonienė.

Vincukas paėmė laišką. Nebereikėjo dabar bėgti į Šileikius.

Vincukas pats pradėjo ją skaityti pamažu, tarpais drebančiu nuo sujudimo balsu: „Pradedu savo gromatą žodžiais Viešpaties Dievo — Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus — laukdamas nuo jūsų atsakymo — Ant amžių amžinųjų, amen — Aš, Petras Stonis, rašau gromatą pas savo mieliausios prisiekos ir vaikelių, apznaimindamas⁴⁷ jums, kad esu iš Dievo malonės sveikas ir linksmas. Dabar kloniojuos geros sveikatos tau, mano mieliausia Ona, ir linkiu visokių mylistų⁴⁸ nuo Dievo. Bučiuoju tavo baltas rankeles ir vaikelius bučiuoju apkabindamas po tūkstantį kartų. Kartu su ta gromata gausite 30 rublių, iš tų pinigų prašau tavęs, mieliausia mano prisiekėle, nunešk du rublius ant mišių, kad Dievas visus mus išlaikytų sveikatoje; už kitus nusipirk, ko reikalausi. Nesigailėk nupirkti Kalėdoms, ko reikia, sutaisyk vaikeliams geras kūčias, kad paminavotų⁴⁹ mane valgydami. Vincukui nupirk balakaniuką, jo jau pasenęs labai; reikia apdaryt mūsų gaspadorių. Fotografiją vieną atiduok broliui, kitą sau pasilik, o trečią duok Vincukui už tai, kad pats parašė jau pas mane. Naujienų pas mus nėra didelių; darbo vis tebeturiu, sunkiai reikia dirbti, užtai užmoka gerai, nieko netrūktų, tik ilgu be jūsų. Ką girdėtis pas jūsų? Tegu Vincukas parašo, dar atrašykite greit, ar gavote pinigus ir fotografijas” .

„Dabar kloniojuos geros sveikatos broliui Povilui ir brolienei, ir Lileikiams, linkėdamas visokių loskų nuo Pono Dievo. O dabar nebeturiu ko džiugiau rašyti, pasilikite sveiki ir linksmi, mano aplankyti. Bučiuoju tavo baltas rankeles, mano mieliausioji prisiekėle Ona, bučiuoju visus vaikelius: Vincuką, Kazę, Juozuką ir Elzytę. Klausykite motinėlės, o Vincelis tebūnie toks gaspadorius, kaip buvęs. Su Dievui atrašykit greit».

Stonienė verkė, vaikai klausėsi išsižioję; pačiam skaitytojui ašaros žibėjo akyse.

— Mažylėlis tas mano! — raudojo Stonienė. — Mat, neužmiršta mūsų, iš savo sunkaus darbo atsiuntė! Rytoj reikės nuvažiuoti į Užventį nusipirkti šio to, ir mišioms duosiu nuėjus į kleboniją. Nuvažiuosi kartu, nupirksiu ir tau šarkeliams milo, duosime pasiūti. Juk jau trys dienos tėra ligi švenčių, paskui nesuskubs.

— Galime mauti rytoj! — atsakė Vincukas, Įdėdamas laišką atgal i kuvertą.

Paskui išsirinko sau vieną fotografiją, suvyniojo ją atsargiai į baltą popierių, kurį kaži kada buvo gavęs nuo panelės, ir įsidėjo į savo skrynelę. Nė apsakyti negalėjo, kaip džiaugėsi, kad tėvelis jam paskyrė vieną fotografiją. Ir kokia tat laimė buvo, kad galėjo jau pats skaityti laiškus! Nebereikėjo nieko prašyti, galima buvo ne vieną sykį tiktai išgirsti, bet nors šimtas sykių, kada sau nori, ir gali skaityti. Taigi ir skaitė tą pačią dieną bene dar tris sykius. O vietas, kuriose tėtušis rašė apie jį, kiekvieną sykį dar atkartodavo po kelis kartus, žodžiai tie jį kelte kėlė aukštyn. Tėvelis ir šarkus jam liepė nupirkti... Kaip gerai! Apsivilks eidamas į dvarą, į tą vakarą. Bet staiga atėjo jam į galvą: o kuo apsivilks Juozukas? O Elzytė? Kazė turi gerą jupelę, bet tuodu apdriskę vaikščioja, o juk reikia būtinai ir jiems nueiti į dvarą, tiek gražybių ten pamatys! Susimąstė valandėlę... „Žinau jau, kaip padarysiu!” — tarė sau :

— Nė man tų šarkų taip reik, nė kas, dar mano senieji nesuplyšę, o už tuos pinigus paprašysiu mamaitės, kad nupirktų jupcę Elzytei ir kokį čerkasą šarkeliams Juozukui, rytoj duosime pasiūti ir turės Kalėdoms į dvarą.

Taip ir padarė; ant rytojaus, prieš išvažiuojant į Užventį, pasakė motinai savo nusprendimą. Motina sutiko ant jo noro ir įdavė siūti rūbus Elzytei ir Juozukui. Prieš kūčių dieną panelė atleido vaikus ant švenčių visai savaitei lig Naujųjų Metų. Vincukas, turėdamas dabar daugiau laiko, rašė tėvui laišką.

Norėjo būtinai pats visą laišką parašyti. Pa mažu rašė, bet daug labai prirašė, ką tik norėjo, viską įdėjo.