XIX
Didįjį šeštadienį vaikai nuo pat ryto pradėjo klausinėti motinos, kada kiaušius pradės dažyti. Motina atsakė, kad išvirusi pietus užkalsianti kiaušius ir tada dažysianti. Tečiaus vaikai nesitenkino tuo atsakymu ir be paliovos bėgiojo paskui motinos ir prisispyrę teiravos. Ant galo, Stonienė užpykusi subarė:
— Liaukitės, vaikai! Jei dar kvaršysite man galvą, pati nudažysiu kiaušius ir jums nė iš tolo prieiti neleisiu, pamatysite!
Elzytė ir Petriukas nutilo akies mirksniu; sutūpę trobos kerčioje, nebedrįso nė kelbėtis balsu, ir tik šnibždėjo tarp savęs apie tai, kaip juodu savo kiaušius nudažys.
Kazė taip pat labai mėgo dažyti kiaušinius ir didžiai nekantriai laukė tos valandos, kada prasidės tas dažymas. Ir ji norėjo vis klausti motinos ir prašyti, kad veikiau pradėtų, bet tarė, kad jai, šeimininkei, nepridera būti tokiai kaip vaikai. Todėl kentėjo kaip galėdama ir dar bruzdėdama su motina po trobą sušukdavo retkarčiais ant vaikų, nors tie sėdėjo patyliais, kaip pelės po šluota:
— Cit, valkai! Neįkyrėkit per daug! Ateis laikas ir dažysime! Dabar tiek darbo yra!
Ir trankiai lakstė po trobą, padėdama motinai valytis ir tvarką daryti visose kerčiose .
Ant galo pagalios atėjo ta laimingoji valanda. Po pietų Stonienė užkaitė vandenį, išvirė kiaušius, pripylė dažyvių į šukes ir pastačiusi ant suolelio vadino vaikus prie darbo. Vaikai atbėgo tekini. Jie kiekvienas turėjo savo vištą ir rinko kiaušius Velykoms nuo pat Užgavėnių; dabar kiekvienas norėjo savo kiaušius pats nudažyti.
— Vaikai — tarė motina — Vincukas savo kiaušius atidavė panelei, kaip gi bus? Reikia jam duoti!
— As duosiu pusę! — atsiliepė Elzytė.
— Visi duos! — pasakė motina. — Padalysime taip, kad visiems būtų lygiai!
Vaikai neprieštaravo. Motinai padalijus kiaušius, prasidėjo dažymas. Ir Vincukas, kad ir ūkininkas, ėmė bematant rašyti karštu vašku raides ant kiaušinio ir parašęs dėjo jį paskui į verdančius svogūnų laiškus. Vaikai pamatę tai ėmė prašyti, kad ir jiems parašytų jų raides. Vincukas parašė visiems, pridėjo dar visokių žiedų ir kitų papuošimų. Vaikai taip gerai dažė, kad netrukus jų rankos paliko gražiau nudažytos už pačius kiaušinius. Stonienė tuo tarpu ėmė iš krosnies pyragus.
Jiems taip besidarbuojant ėjo į trobą sena jau moteriškė, žema, liesa, raudonmargiu sijonu ir pilka algerike, galvą geltonu skepečiuku apsirišusi. Buvo tat Monika, bėdina sodos vargdienė; negalėdavo sunkiai darbuotis, nes turėjo nesveikas kojas, mokė vaikus poterių per žiemą, vasaros metą vienoje troboje vaikus pažiūrėdavo, antroje pietus išvirdavo, trečioje ligonį paslaugydavo — ir taip maitinosi.
— Dieve padėk! — tarė įėjusi.
— Dėkui, dėkui! — atsakė Stonienė. — Sveika gyva Monika! Kodėl taip seniai bebuvai pas mus?
— Te, mažilėle, kam čia be reikalo įkyrėsiu žmonėms. Šiandien, tariau sau, nueisiu, gal norėsite į mišparus eiti, išleisiu, prižiūrėsiu vaikus, trobą...
— Ar matai, Monikėle — tarė Stonienė — vieną mintį turėjova. Aš buvau bemananti, kaip tat gerai būtų, kad ateitų Monika mūsų į bažnyčią išleisti! Vincukas turi tau daugiausia dėkoti, kad atėjai. Taip jau trokšta į bažnyčią eiti, o kad nebūtumei atėjusi, turėtų namie pasilikti. Vaikai, mat, bijo vieni būti troboje nakties metu.
Vincukas su Kaze, labai įknibę į kiaušinių dažymą, neklausė iš pradžios, ką Monika kalbėjo su motina; tečiaus paskutinius jos žodžius išgirdę suprato galėsią eiti į bažnyčią, ir neapsakomai nudžiugo. Kazė metė net savo darbą ir nubėgo prie motinos klausdama, ar greit eis; paskui pradėjo rūpintis apdarais, ieškoti savo kurpelių, skepečiukų, prijuosčių ir visai užmiršo apie kiaušinius. Petriukas su Elzyte, imdami pavyzdį nuo Kazės, taip pat metė kiaušinius ir nubėgo prie motinos prašyti, kad ir juodu pasiimtu į bažnyčią. Tokiu būdu Vincukas vienas turėjo pabaigti dažyti visus kiaušinius .
— Mamaite, ir mes norime į bažnyčią! — čypė Petriukas, į motinos prijuostę įsikibęs.
— Il as, il as — pritarė Elzytė.
— Eikit, jus, eikit, viščiukai! — juokėsi motina. — Jums geriausia bažnyčia bus lovoje!
— Nepaeina dar kaip reikiant, o mat užsimanė į prisikėlimą eiti!
Petriukas, suraukęs baisiai veidą, pradėjo verkti; Elzytė taip pat žadėjo jam pritarti. Bet Monika sušuko linksmu balsu:
— Ei, vaikai! Ko jums verkti! Mums čia bus geriau namie! Pasidarysime gražų stalą, pasivalgysime rytoj rytą pyragų. Šeimininkausim sau! Kas ten bažnyčioj? Šalta, žmonių daug, suspaustų jus dar!
Vaikai pamažu nusiramino. Tuo tarpu Stonienė plušėjo kaip galėdama po trobą, norėdama greičiau pabaigti savo darbus.
Po kiek laiko viskas buvo pritaisyta Šventoms Velykoms: troba švari, suolai ir langai blizgėjo, kaip auksas; grindys buvo išbarstytos smulkioms, geltonoms smiltimis, stalas užklotas baltitelaite kaip sniegas staltiese, ant lovų gulėjo margi užtiesalai. Paskui Stonienė apsidarė pati ir apdarė Kazę — taip apsidarė, net iš tolo visa spindėjo! Ištraukė iš savo skrynios gražiausią šilkų skepečiuką, užsivilko visų žaliausiąjį sijoną, prisirišo balčiausią, plačiausiai išrašytą prijuostę. Kazė nesitvėrė džiaugsmu, motinai mėlynus karolius jai ant kaklo pakabinus, ir nuolat kraipė galvą, norėdama juos pamatyti. Stonienė paėmusi baltą skepečiuką, įdėjo į jį pyrago gabalą, keletą kiaušinių, kąstinio ir druskos, kad kunigas pašvęstų bažnyčioje. Visi vaikai būtinai norėjo, kad jų kiaušinius pašvęstų, ir kiekvienas įdėjo po vieną į ryšelį. Taip prisitaisę ir pasipuošę išėjo į Užventį.
Buvo jau pavakarė. Saulė buvo jau nusileidusi. Vakaruose raudonavo ilga ir plati juosta; iš apačios juosta buvo šviesesnė, aukščiaus rausva, dar aukščiaus geltona, lyg gintarų karoliai, paskui — žydra, paskui vieninosi su visu dangumi aiškia mėlyna spalva. Skaistus buvo dangus, tarsi ir Viešpats Dievas, kaip geras Šeimininkas, liepė savo angelams jį švariai iššluoti prieš Velykas. Tik nuo rytų pusės kybojo du-trys debesėliai — mažučiai, visi nuraudę, lyg iš didelės gėdos, kad prieš tokią didžią dieną drįso sutepti dangaus mėlynę. Oras buvo šiltas ir romus. Grioviuose pakelėje žaliavo jauna, minkšta žolelė, po kerais, šen ten mėlynavo ir baltavo pirmieji žiedai. Ant medžių sprogo jau pumpurai. Laukai skambėjo nuo vėversių giesmelių. Visur kvepėjo pavasariu. Vincukui rodėsi, jog visa žemė šį vakarą kitoniška, kaip visados, jog ir ji prisirengusi prie tos linksmiausios šventės ir duoda garbę Viešpačiui už Jo kančias ir prisikėlimą. Buvo jam taip linksma, taip gera. Štai praėjo žiemos šalčiai, darbuosis laukuose, pats ūkininkas... Štai visi sveiki ir linksmi, tėveliui gerai klojasi... Ak, kaip gerai! O dar atminus, jog jau galas pasninko ir rytoj jau prisidroš mėsos ir pyragų sa kąstiniu — širdis jam kuone plyšo nuo didelės laimės ir linksmumo! Įmanytų šokinėti ir dainuoti, kiek galėdamas .
Bažnyčia nebuvo dar labai pilna; padėję ryšelį už krotų, ant mažojo altoriaus laipsniu, nuėjo Stonienė ir vaikai ieškoti sau vietos netoli nuo grabo. Kazę motina sodino į suolą, šalyje grabo, kad žmonės nesumindytų tokios didelės šeimininkės. O pati su Vincuku apsistojo prieš grabą, kad viską gerai pamatytų. Vincukas, pakėlęs akis, pamatė prieš save dvi eiles žalių eglių, dvi eiles žvakių ir lempelių sustatytų ant laipsnių, raudonomis paklodėmis uždengtų, o ten aukštai, aukštai, buvo altorius, ant to altoriaus, tarp žvakių daugybės, stovėjo monstrancija, uždengta mėlynu plonu šydu. Vincukui akis mažne iš kaktos iššoko, bežiūrint. Žvakės žibėjo, mirgėjo, žalios eglės leido kvapą... „Turbūt, danguje taip pat šviesu” — tarė sau Vincukas — „Tik ten matyti Dievas, o čia neesame verti...”
Iš abiejų šalių monstrancijos, ant altoriaus kažin kas judėjo. Vincukas prisižiūrėjęs pamatė du žalčius, kurie du sukosi vis ratu. Išrodė labai, labai ilgu, be galo, vis rodėsi — sukdamuos slinko aukštyn ir aukštyn.
„Ir kaip čia padaryta! — tarė sau Vincukas — Kaip gražu! Ak žaltys bjaurybė! Sugundinai Ievą, vedei į nuodėmę, dabar turi suktis be paliovos”.
Bet kas čia?! Zakristijonas užlipo už eglės, uždegė žiburį, ir Vincukas pamatė šalia grabo, prie eglių, pamažu slenkančius paveikslus. Buvo tatai tamsūs šešėliai ant balto lauko: išreikšta ten buvo visa Viešpaties Jėzaus kančia, štai žydai, barzdočiai, kumpanosiai virvėmis, lazdomis muša Jėzų, štai uždėjo Viešpačiui kryžių ant pečių, o čia Jėzus puola kniopščias, čia jau kybo ant kryžiaus, čia gaidys gieda, šalia šv. Petro atsistojęs. Vincukas net išsižiojo žiūrėdamas. Pamažu suprato, jog buvo tat lyg koks malūnėlis; lempai degant viduje, ratas sukosi aplinkui ir pasirodydavo vis nauji paveikslai. Vincukas atsiminė visa, ką buvo mokęsis iš šv. istorijos, ir taip jam pagailo Viešpaties Jėzaus, ir toks dėkingumas rados už Jo kančias, kad net ašaros sužibėjo jo akyse. Tuo tarpu suskambėjo varpelis, išėjo kunigai ant mišparų ir suužo vargonai. Abudu išėjo kartu: senasis klebonas — drūktas ir plikagalvis, blizgančia kapa pečius užsidengęs, ir jaunasis kunigėlis — aukštas, laibas, balta kamža apsivilkęs .
Vincuko širdis taip buvo sujaudinta, jog negalėjo žodžiais melstis: puolęs ant kelių, žiūrėjo į tą žiburių jūrą, klausė vargonų graudingų balsų ir tarės esąs danguje. Staiga pajuto kumštelėjimą. Lyg iš miego pažadintas, sudrebėjo.
— Ko taip žiūri? — sušnibždėjo motina — tarytam skaityti nemokėdamas! Pasiimk knygą ir melskis!
Vincukas, ištraukęs iš kišenės knygelę, ėmė skaityti mišparų psalmes, nelabai tesuprasdamas jas.
Po mišparų kunigėlis įlipo pamokslo sakyti. Sakė ilgai ir graudingai, bobos verkė balsiai, šluostydamas sau nosis. Vincukas iš pradžios klausėsi atsidėjęs, bet ant galo miegas jį pergalėjo ir pradėjo gerokai snausti. Kazė seniai jau miegojo suole. Pasibaigus pamokslui, Stonienė išvedė ją iš bažnyčios, ir visi nuėjo pas vieną pažįstamą davatką pasnausti.
Ant rytojaus, po prisikėlimo ir mišių, visi grįžo namo, pašvęstais kiaušiais ir pyragais nešini. O paskui... Kas apsakys visas Velykų linksmybes! Balti pyragai su skaniu kąstiniu, margų kiaušinių ritinėjimas, linksmi dainavimai... Visoko buvo! Vincukas kėlėsi labai į didybę, nes mergaitės, žinodamos, kokių gražių dainų jis išmoko pas panelę, prašė padainuoti ir jas pamokyti. Vincukas dainavo, kiek tik mokėjo ir galėjo, mergaitės ir vaikinai puikiai pritarė — ir dainos graudžios ir galingos skambėjo ligi vėlyvo vakaro po sodžią.