XX
Puikiai išaušo gegužės mėnuo šiais metais: oras buvo šiltas, lietus šlakstydavo tankiai įkaitusią žemelę. Žmonės džiaugėsi, kad metai būsią geri.
Stoniai nuo pat pietų sodino roputes. Vincukas vedė vagas, o motina ir vaikai mėčiojo roputes. Vincukas pasididžiuodamas matė, kad jo vagos šįmet daug tiesesnės, nekaip pereitą rudeni; jau ir Paliulienė nebeturėtų iš ko tyčiotis. Bėrukas ėjo rimtai, mojuodamas galva ir retkarčiais gindamas uodega muses, kurios labai jį erzino. Vincukas žiūrėjo, kaip po žagre atsidengia žemė — juoda, drėgna nuo vakarykščio lietaus; jam rodės, kad roputės kuo geriausiai sudigs. Pamažu bežygiuojant ir bežiūrint vis į tą juodąją žemę, ateidavo jum į galvą visos girdėtosios jo mylimosios istorijos. Jis manė: „Rasit, čia, kur jis dabar aria, kitąsyk Vytaudas yra vaikščiojęs... Gal Gediminas ar Kęstutis... A Jergutėliau, ko ta žemė nėra mačiusi! Kad taip ji galėtų viską apsakyti! Senutė ji, oi senutė... o dėl to visados jauna, kasmet tokia pat graži; žaliuojanti, žydinti... Ir nukrapštęs žemę nuo žagrės, Vincukas ėmė dainuoti :
«Ar šviečia mums saulė, ar oras aptemęs,
Tu mūsų brangiausia, prabočių šalis...»
Kaip jisai tą žemę mylėjo! Galvojo apie ją, lyg apie gyvąjį padarą, buvo jam lyg koks mylimasis asmuo. „Reikia tave gerai penėti, žemele — tarė sau — kad būtumei soti, kad galėtumei linksma žaliuoti ir gausiai auginti viską. Kaip tėvelis sugrįš, nusipirksime daugiau karvių ir arklių, bus daugiau mėšlo ir tave gerai papenėsime! Tėvelis pupirks plūgą tokį, kaip dvare mačiau, tad bus kas kita, tada prisidžiaugsi, žemele, ir sužaliuosi mums javais, kaip miškais!”.
— Mamele! — tarė balsu — tėveliui pagrįžus, kitąmet jau nebe tiek ropučių sodinsime! Du kartus daugiau bus darbo! Na, bet, teisybė, ir darbininkų bus daugiau — tėvelis ir aš!
— Kad tik Dievas sveikatos duotų — atsakė Stonienė, linksmai šypsodama.
Ligpat vakaro darbavosi laukuose. Grįžtant namo, jiems priešais atbėgo Kazė, šaukdama iš tolo:
— Laiškas nuo tėvelio! Paliulis atvežė iš Luokės!
Kaip galėdamas, skubėjo Vincukas nukinkyti bėruką ir bėgti skaityti laiško. „Aš, Antanas Stonis, rašau grometą pas savo mieliausios prisiegos ir vaikelių, pradėdamas šiais žodžiais — Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus — su jūsų atsakymu — ant amžių amžinųjų, amen. Dabar kloniojuos visiems geros sveikatos, ir apznaiminu, kad esu sveikas iš Dievo loskos, ko ir jums žičijų57. Būčiau ir linksmas, kad nebūtų ilgu be jūsų. Dėl to sumislijau: atvažiuokite visi į Ameriką. Uždarbį turiu gerą, Lietuvoje niekados tiek negalėsiu užsidirbti, nė teip gyventi. Pamatysite, kaip čia gerai, nepasigailėsite atvažiavę. Yra ir lietuvių, yra kunigų ir bažnyčių, priprasite ir nė jausti nejausite, kad esate taip toli nuo savo krašto. Galėsime čia visi kupetoj kur kas puikiau gyventi, kaip pas mus; gal ir vaikelius galėsime leisti į mokslus. Atvažiuokite būtinai. Nuvalius laukus, parduosi javus ir visą gaspadorystę, žemę išduosi ant arendos58 ir rudenį galėsite keliauti. Šipkartes aš atsiųsiu. Rašau dabar apie tai, kad galėtumei gerai aprūpinti viską ir prisitaisyti. Kloniojuos dar visiems gentims ir pažįstamiems, bučiuoju baltas rankeles mano mielos prisiegėlės ir visus veikelius! ”
Stonienė net rankas sopiojo, sušukusi:
— A Jėzau tu, Marijelaite! Ką gi dabar jisai išgalvojo! Tokia kelionė!
Vincukas tylėjo lyg nebylys. Jo veidas pabalo, ir rankos, dedant laišką atgal į kuvertą, drebėjo. Įkišęs laišką į kišenę, pasigrobė kepurę ir sunkiais žingsniais išėjo iš trobos. Nuėjo stačiai ant Ventos kranto ir puolė ant žemės, po senu, įsikerojusiu gluosniu. Visiškai, lig kas būtų jam staiga, netikėtai, mieto per galvą sudrožęs, nieko gerai nesuprato, jokios aiškios minties galvoje...
— Negal būti, negal būti! — murmėjo jo drebančios lūpos. — Argi tai teisybė? — Ištraukė laišką ir vėl ėmė skaityti. Taip, aiškiai stovėjo juodos raidės ant balto popieriau; aiškiai skaitė vėl: „Atvažiuokite į Ameriką, čia geriau...”
— A Jėzau! kaip gi bus? Kaip bus? — šnibždėjo vaikinas. — Argi dabar imsim ir viską parnešim?... Ir bėruką, ir šėmargę... Viską! O kas bus su laukeliais!... Taip aš juos suariau dailiai, tiek privargau... O sodos berniukai... Kaip aš juos paliksiu, kas juos mokys čia?! Juk žadėjome žemės prisipirkti... Mokyklą gražiai taip įtaisyti seklyčioje... A Jėzau, Jėzau!!
Bėdinam Vincukui širdelę neapsakomai ėmė sopėti, o ašaros, lyg pupos, birte biro iš jo mėlynų akelių.
— Kaip gi tėvas gali to norėti?! Juk tat yra nuodėmė savo tėvynę apleisti!
„Žmogus, kurs išsižadėjęs savo tėvynės, eina ten, kur balčiausia duona, nėra vertas vadintis žmogumi” — atėjo jam staiga į galvą žodžiai iš tiek kartų skaitytos knygelės.
Bematant, jo akys sužibėjo, jis pašoko nuo žemės ir sušoko:
— Ne, aš neisiu! Jei mamaitė ir važiuos — aš pasiliksiu... Aš negaliu... Aš myliu savo žemę ir matau, jog čia mano vieta!
Ašaros nustojo nedėjusios, veidas truputį prašvito.
— Parašysiu tuojau tėvui viską, pasakysiu, jog negalima taip daryti, jog jis turi čionai grįžti... prašysiu, melsiu... gal paklausys!
Toki nusprendimą padaręs, nusiramino ir nuėjo namų linkan, nes jau pradėjo visai temti ir motina laukė jo su vakariene.
Rado ją labai susirūpinusią dėl to laiško. Pamačiusi Vincuką, ėmė raudoti.
— Mamele, ar tamsta nori važiuoti? — paklausė Vincukas rūsčiai.
— Kur norėsi, vaikeli, kur norėsi! Tokia kelionė, per jūras-marias į svetimą šalį! Bet jei tėvelis būtinai norės, ką gi padarysi!
— Aš nevažiuosiu, vis tiek! Kaip aš paliksiu visą savo ūkį?... Kaip bėgsiu į tą Ameriką viską čia pametęs?
— Kur gi tu pasiliksi, Vinceli?! Argi ne gaila bus tau mūsų?
Vincukui lūpos pradėjo drebėti.
— Žinoma, gaila. Bet mano vieta — čia!
— Taip, taip! Neduok Dieve, dabar keliauti į tokią tolybę! Nė pažįstamų, nė genčių, nė nieko! Svetimoji žemėje kaulus palaidos, toli nuo tėvelių... — Stonienė pradėjo verkti. Bet Vincukas ėmė ją raminti, sakydamas, jog parašysiąs tėveliui ilgą laišką, gal paklausys jo, gal mes savo tą baisųjį sumanymą.
Ant rytojaus buvo šeštadienis. Vincukas, lyg pusgyvis, darbavosi laukuose. Kiekvienas žvilkterėjimas į žemę — kaip durte dūrė jam į širdį, atmindamas, jog nori nuo tos žemės atimti, jogei gal paskutinius metus jis ta žeme rūpinasi. Anksti pabaigęs darbą, sugrįžo namo ir atsisėdo rašyti tėvui laišką. Iš palengvo, bet aiškiai, rašė, pasilenkęs ant stalo; iš didelio susijaudinimo akys kartais jam ašaromis paplūsdavo ir nebematė raidžių; šluostė tada jas rankove ir rašė toliau:
„ Brangusis Tėvulėli! Labai nuliūdome gavę Tamstos laišką. Juk taip dar neseniai savo laiškuose ir išvažiuodamas į Ameriką sakeisi sugrišiąs kaip tik šiek tiek pinigų užsidirbsiąs. O dabar jau nebenori grįžti ir liepi mums pamesti Lietuvą ir važiuoti taip pat į tą nelaimingąją Ameriką. Liepi parduoti bėruką, mūsų šėmargę ir avelę... Taip man jų gaila, tėvelėli. Gaila pamesti tuos mūsų laukelius, juk tiek čia darbo padėjome... Tėvelėli, ar Tamsta nesupranti, kad nuodėmė yra didelė apleisti savo tėvynę ir eiti į svetimą šalį dėl to, kad geriau valgyti duoda. Tėvynė yra mūsų antroji motina, nes, kaip motina, viską mums duoda. Kad perskaitytumei tas puikias knygeles, kurias duoda man panelė, pamatytumei pats, jog tat yra teisybė ir suprastumei, kad tėvynės savo išsižadėti negalima... Tat yra vis tiek, kaip kad aš dabar pamesčiau mamytę vieną varguose ir eičiau sau pas kokią ponią, pas kurią man geriaus būtų gyventi” .
„Vienoje knygelėje yra parašyta, kad žmogus, kurs išsižada savo tėvynės, nėra vertas vadintis žmogumi. Sugrįžk, tėvelėli, aš Tamstai perskaitysiu tas knygeles, tai pats suprasi ir pasakysi, kad tat yra teisybė. Amerika mums svetima, ką mes ten veiksime? Mokytis labai mėgstu, bet verčiau čia tiek mokėti, kiek panelė išmokys, nekaip Amerikoj visus mokslus išeiti. Čia aš prasimokęs galėsiu kitus mokyti, kurie nieko nemoka, o ten ir be manęs žmonės mokyti, yra ten kas moko. Aš noriu čia darbuotis. Kas mokys tuos visus vaikus iš mūsų sodžios, man išvažiavus? Tėvelėli brangusis, nevadink mus į Ameriką! Grįžk pats! Esame sveiki visi. Daugiau nieko nebegaliu rašyti, nes širdį labai skauda... Aš nė pamanyti negaliu, kad važiuosime į Ameriką! Aš būtinai pasiliksiu, tėveli! Lauksime dabar atsakymo nuo Tamstos, be neišklausysi mano maldavimo, brangiausiasis tėvelėli! Bučiuojame Tamstai rankas, mamaitė linki geros sveikatos”.
Tamstos sūnus
Vincas Stonis
Ar dėlei to laiško ar dėl kitų priežasčių Stonis nebešaukė pas save savo šeimynos. Kitą rudenį, pasibaigus dvejiems metams nuo išvažiavimo, sugrįžo į Lietuvą.
Linksmi ir laimingi gyvena jie dabar sau Žalakiuose. Vincukas baigia mokslus pas panelę, kitą žiemą jau pats taps mokytoju. Jau nebe vienas vaikščioja į dvarą, bet su Kaze, kuri taip pat mėgsta labai apie tėvynę klausyti ir skaityti. Vasaros metą darbuojasi Vincukas su tėvu laukuose kaskart vis geriau ir spėriau. Laukai pasididino, tėvui žemės gabalą pripirkus. Bėrukas gavo draugą — keršuką, šėmargė net dvi drauges — balnugarę ir dobilikę. Vincukas skaito vakarais tėvui gražias knygeles ir tėvas jau suprato, kad jo sūnus gerai padarė, prašydamas jo sugrįžti namo.
Zueriche, 22 — V. 1905.
Przypisy:
1. paikas — prastas. [przypis edytorski]
2. aktainis — ko nors aštuntadalis. [przypis edytorski]
3. viekas — jėgos. [przypis edytorski]
4. kaliošas — guminis apavas. [przypis edytorski]
5. putra — miltų, bulvių kukulių, kruopų ar kitokia sriuba. [przypis edytorski]
6. šipkartė — laivakortė. [przypis edytorski]
7. globėti — globoti, rūpintis. [przypis edytorski]
8. šatra — šaka, kartis. [przypis edytorski]
9. pati — žmona. [przypis edytorski]
10. by — kad tik. [przypis edytorski]
11. rugiena — laukas, kur auga rugiai. [przypis edytorski]
12. ant galo — pagaliau, galiausiai. [przypis edytorski]
13. krasa — paštas. [przypis edytorski]
14. tankiai — čia: daug, dažnai. [przypis edytorski]
15. pastigęs — pasiilgęs. [przypis edytorski]
16. nedėlia — čia: savaitė. [przypis edytorski]
17. kuverta — vokas. [przypis edytorski]
18. litara — raidė. [przypis edytorski]
19. pačtas — paštas. [przypis edytorski]
20. čiuprė — galvos plaukai. [przypis edytorski]
21. veizdėti — žiūrėti. [przypis edytorski]
22. mažne — kone, bemaž [przypis edytorski]
23. lekcija — pamoka. [przypis edytorski]
24. Ašmenos Vartai — Aušros Vartai. [przypis edytorski]
25. saidokas — strėlių ar akmenų svaidomasis lankas. [przypis edytorski]
26. romus — ramus. [przypis edytorski]
27. lokena — lokio kailis. [przypis edytorski]
28. apie — čia: aplink. [przypis edytorski]
29. garsmas — garsas. [przypis edytorski]
30. suturėti — sulaikyti, suvaldyti. [przypis edytorski]
31. jupelė — sijonas. [przypis edytorski]
32. milžtuvė — kibiras, į kurį melžiamas pienas. [przypis edytorski]
33. neprietelis — priešas. [przypis edytorski]
34. bliūdas — indas. [przypis edytorski]
35. liuosas — laisvas. [przypis edytorski]
36. rinka — turgavietė. [przypis edytorski]
37. kalčia — kaltė. [przypis edytorski]
38. sankrova — krautuvė, parduotuvė. [przypis edytorski]
39. centrifugą — aparatas, skiriantis mišinį į atskiras dalis, pvz.: atskiriantis pieną ir grietinėlę. [przypis edytorski]
40. drūktas — storas, laibas. [przypis edytorski]
41. autas — audeklo galbalas kojoms apvynioti aunantis. [przypis edytorski]
42. sopulys — skausmas. [przypis edytorski]
43. balčkis — balta kiaulė. [przypis edytorski]
44. perkara — perkelinė krūtinė su apykakle, seniau nešiojama prie kostiumo. [przypis edytorski]
45. perkaklis — kaklasaitis. [przypis edytorski]
46. gromata — laiškas. [przypis edytorski]
47. apznaiminti — duoti žinoti apie ką nors, pranešti. [przypis edytorski]
48. mylista — malonė. [przypis edytorski]
49. paminavoti — atminti. [przypis edytorski]
50. kiklikas — trumpas be rankovių drabužis. [przypis edytorski]
51. rusėti — pamažu degti, smilkti. [przypis edytorski]
52. kamža — baltas bažnytinis drabužis. [przypis edytorski]
53. stula — katalikų dvasininkų apeiginė ilga juosta. [przypis edytorski]
54. pipirninkas — sausainis su aštriais prieskonaiais. [przypis edytorski]
55. adistar — kaip tik. [przypis edytorski]
56. tetratka — sąsiuvinis. [przypis edytorski]
57. žičyti — linkėti. [przypis edytorski]
58. arenda — nuoma. [przypis edytorski]