XVI
Žiema baigėsi. Jos geležinės, šaltos rankos, kurios taip stipriai ir ilgai spaudė žemę, nusilpnėjo, atsileido. Papūtė šiltesnis vėjas iš vakarų pusės, aukso saulytė šilčiau ėmė žibėti ant dangaus. Teisybė, kartais nė iš šio, nė iš to, stiprus speigas suspaudė viską, bet buvo tat jau paskutinieji žiemos pasistengimai. Lyg senelis, norėdamas pasigirti prieš jaunuomenę esąs tvirtas, užsivertęs vargais negalals maišą ant pečių, panešęs jį kelis žingsnius,tuojau meta pavargęs: taip ir žiema, pasenusi, nenori pasirodyti esanti senelė — kiek galėdama spaudžia dar geležinėmis rankomis, pučia šalčiu... Bet senelė — jauna nebebus: bematant ims žibėti saulė — ir žie mos vieko nebeliko. Tai vėl pamanys — pradės pustyti, berti sniegus, lyg per Kalėdas, kol dar jauna tebebuvo. Papūs papūs ir nustos, nes tai nebe tos dienos, vieko nebėra. Adistar55 kaip senelė, kuri atsiminusi jaunas dienas, eina šokti, apsisuks kelis kartus, patrypčios, bet tuojau pradeda skaudėti į kojas — ir eina sau gulti.
Ką nedarė, kaip nešokinėjo senutė-žiema, nieko nepadarė, turėjo mirti. Į jos vietą ėjo pavasaris.
Linksmiau žvirbliai pradėjo čirškėti ant trobos, ir varnos lyg linksmiau ėmė šokinėti po kiemą. Vieną dieną Vincukas, bėgęs iš kiemo į trobą, sušuko:
— Vaikai, žiūrėkit, žąsys lėkia!
Vaikai išpuolė iš trobos ir pamatė ilgą juodą virvę plaukiant miškų linkan. Iš to didelio džiaugsmo, kad pavasaris jau arti, pradėjo bėgioti po kiemą; bet greitai, sušalę, subėgo atgal į trobą. Ir Vincukas džiaugėsi su kitais. Džiaugėsi, kad vaikai galės sau bėgioti per dienas, nebešals, kad nebereiks tiek šatrų. Šerdamas šėmargę kalbėjo jai: „Neilgai beėsi sausą šieną ir šiaudus, šėmargėle! Išeisi sau į ganyklas, skinsi geltonus žiedelius ir žalitelaitę žolelę! Tai bus skanu! O paskui pieno daug mums duosi — daug, daug!”
Tik savo bėruko negalėjo padžiuginti pavasariu. Kas jam per džiaugsmas iš to! Per žiemą maža tesidarbavo, retkarčiais iš miško šatrų parveš, į malūną ar turgų nuvažiuos — ir visas darbas. O dabar — arti, akėti, mėšlą vežti... Kas ir suskaitys visa! Pasibaigs jam atilsis. Vincukas su dideliu gailesiu glostė minkštus savo mylimojo arklio nasrus ir, lyg norėdamas paguosti jį ir save, tarė:
— Nebijok, bėreli! Ne labai tau bus sunku, nes juk gerai tave žiūrėjau, esi riebus, kaip pono arklys. Ką padarysi, reikia darbuotis!
Ir jam pačiam štai artinasi sunkus darbymetis. Bet jis nenusimena. Džiaugiasi dar, kaip bus gerai! Išeis į laukus, kaip koks ūkininkas, pats sau ponas. Ars, akės, sės — viską dirbs, kaip tėvelis. O kaip paskui sužaliuos laukai — tai bus džiaugsmo! Ir vien pamanęs apie tat, tuoj tarėsi esąs suaugęs ūkininkas, pakėlė galvą aukštyn ir norėjo, kaip tėvelis, uostus ranka perbraukti...
Bet, kadangi tų uostų nė pėdo dar nebuvo, pakrapštė tiktai sau panosę. Tuojau tečiaus apėmė jį baimė, ar mokės visus darbus atlikti... Arti ir akėti niekas, bet su sėjimu — Dievas žino...
Ta baimė kankino labai mažąjį ūkininką. Taip troško pats apsidirbti savo laukus, jog ir pasakyti negalėjo. Ir dar vienas daiktas neleido Vincukui pilnai džiaugtis artimu pavasariu: buvo tat supratimas, jog, prasidėjus darbams laukuose, nebegalės mokytis dvare. Panelė sakė ateiti sekmadieniais, ji duosianti knygų pasiskaityti, galėsią parašyti po truputį... Žinoma, sekmadieniais galės pasiskaityti, galės ir eilių pasimokyti, ir parašyti, bet vis jau nebe taip bus, kaip dabar. Tiek nebesimokys, nebegirdės tokių gražių panelės pasakojimų... Tiktai rudeni begalės vėl tęsti toliau savo mokslą. Ir užėjo jam noras, kad tas pavasaris ir vasara greit greit pereitų, paukščiu pralėktų .
Veždamas į malūną kviečių puspūrį supikliuoti Velykų pyragams, Vincukas galvojo apie savo mokslą. Vieną žiemą tevaikščiojo į dvarą, bet kiek visoko išmokė jį panelė! Rudeni juk nieko dar nemokėjo, žinojo tiek, kiek visi tie sodžiaus berniukai, o dabar ir skaito taip greit ir rašo, ir apie viską tiek žino! Kokius ilgus laiškus jau parašo savo tėveliui. Pilną lakštą prirašo. „Vis dėlto esu jau mokytas!” — tarė sau.
Bet tuojau atėjo jam į galvą, jog tik prieš tuos berniukus moka jis daug, nes jie visai nieko nemoka, o prieš panelę, duokime, ką jis?! Nė dešimtos dalies to nemoka, ką ji.
Atsiminė, ką panelė sakė, jog mokytas žmogus niekados nesididžiuoja savo protu, nes supranta, jog pasaulyje yra tokia daugybė mokslų, kad žmogus jų visų apimti negali. Jis nesididžiuoja, bet vis dėlto malonu, kad žino šį tą. O pasimokęs dar antrą žiemą ir trečią — galės jau gerai mokyti sodžiaus vaikus... Juk jie nieko nemoka ir nežino, jiems ir to, ką jis žinos, bus labai daug.
Bevarydamas bėruką per purvynus, atsiminė Vincukas, ką panelė pasakojo apie Vytaudą. Seniai laukė jis didžiai nekantriai išgirsti apie tą savo mylimąjį Lietuvos didvyrį, dabar dar didžiau, pats buvęs juo gyvajame paveiksle. Sakė panelė, kaip Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis, Vytaudo pusbrolis, įdėjo Vytaudo tėvą Kęstutį ir patį Vytaudą į kalėjimą. Bijojo, mat, kad juodu su žmonių pagalba, kurie tuodu kunigaikščius labai mylėjo, nenumestų jo nuo sosto ir patys nepradėtų viešpatauti Lietuvoje. Ir ne tik įdėjo į kalėjimą, bet liepė dar savo dėdę Kęstutį pasmaugti.
— A Jergutėliau! — sušuko Vincukas. — Pasmaugti kunigaikštį Kęstutį! Argi tat teisybė? — Panelė patvirtino liūdnu balsu.
— Argi jau visai nebuvo kas apginąs?! Aš jam būčiau parodęs, tam bjaurybei Jogailai! Bučiau jį užmušęs, būčiau jį patį pasmaugęs! — šaukė jisai labai sujaudintas.
— Visa nelaimė, kad tavęs dar pasaulyje tada nebuvo — nusijuokė panelė.
Jam akys ašaromis pasruvo. Niekados jis nesitikėjo, kad tas Kęstutis, kurs jam taip patiko, apie kurį tiek girdėjo nuo panelės, kaipo apie geriausiąjį, teisingiausiąji kunigaikštį, būtų numiręs tokia baisia mirtimi, ir dar nuo lietuvio, nuo savo brolavaikio rankos. Bėdinas tas Kęstutis! Tas pats kunigaikštis, kurs sutiko Birutę ant jūros kranto, kurs taip mylėjo savo žemaičius, kurs be paliovos veikė piktuosius kryžiuočius... Tas pats! Toks narsus, toks geras... ir štai koks jo galas! Taip galvojo vis Vincukas, net kiti vaikai, pamatę jo didelį gailesį, pradėjo juoktis. O mažasis Staselis tarė švelpesiuodamas:
— Ir ko čia taip gailies? Bene tavo dėdė jis buvo!
— Kvailys jisai — tarė sau Vincukas — rodos, kad tiktai dėdės tegalima gailėtis. Ko ten nuo jo norėti, mažas dar vaikas. Bet ir kiti vaikai, nors ir daug vyresni, nejaučia taip, kaip jis. Patyrė Vincukas, jog ir jo mylimąjį Vytaudą toks pats galas laukė. Ir tą kunigaikštį būtų nužudęs Jogaila, kad ne vienos lietuvės pasišventimas. Buvo taip: Vytaudas sėdėjo užrakintas toj pačioj Krėvos pilyje, kur ir Kęstutis. Jo pačiai kunigaikštienei Julijonai leista buvo retkarčiais lankyti savo vyrą. Visados eidavo ji su savo mylimąja tarnaite. Vieną sykį ėjusi kalėjimą, tarnaitė puolė po kojų Vytaudui sakydama:
— Kunigaikšti, bėk iš čia Jogaila nepaleis tavęs, ir tave laukia toksai galas, kaip tavo tėvo! Apsivilk mano rūbais, išeisi su kunigaikštiene, niekas nesupras ir nepažins, o aš čia tavo vietoje pasiliksiu!
Vytaudas ir jo pati nustebę klausė šitų žodžių. Pagalios kunigaikštis tarė:
— Ar gerai pagalvojai, ką sakai? Man gal ir pasisektų išbėgti, bet kas bus su tavimi, ar žinai? Tave kankins ir nužudys. Negaliu priimti tokios aukos.
Bet tarnaitė ant to atsakė:
— Žinau, viešpatie! Bet sunkiausios kančios man yra niekis, kad tik tu būtumei liuosas. Priimk, kunigaikšti, mano auką! Esu bėdina, paprasta mergaitė, mano mirties tėvynė nepajus. O tavęs netekus, tokio galingo didvyrio, kas su ja bus?! Pasigailėk, viešpatie, mūsų tėvynės, pasigailėk Lietuvos!
Ir tol meldė, tol kojas jam bučiavo, kol pagalios Vytaudas sutiko priimti jos auką. Apsivilko jos rūbais ir išėjo su kunigaikštiene. Buvo jau pavakarė, niekas iš sargų jo nepažino, tarė, kad kunigaikštienė su tarnaite grįžta, kaip buvo atėjusi. Tokiu būdu Vytaudas, laimingai išsivadavo ir išbėgo pagalbos ieškoti. Kas buvo Jogailos ir jo tarnų įniršimas, kada atėję į kalėjimą, Vytaudo vietoje rado tarnaitę! Visą savo pasiutimą, visą apmaudą nugiežė ant nelaimingos mergaitės. Kankino ją, kamavo ir paskui galvą nukirto. Bet drąsi lietuvė kantriai kentėjo, ligi nenumirusi, džiaugdamasi, kad nors tokiu būdu tapo naudinga brangiai tėvynei. Jos auka nepaliko tuščia: Vytaudas daugiau už visus kunigaikščius užsitarnavo Lietuvai, jo darbai neišdils, kol gyvuos Lietuva, ir jo vardas nebus užmirštas.
— Kažin, ar aš taip padaryčiau, kaip ta mergaitė — manė toliaus Vincukas. — Man rodos, kad padaryčiau... Girdint apie visus tuos Lietuvos didvyrius, apie narsias lietuvaites, skaitant apie tėvynę — toks kartais noras užeina pasiaukoti tai tėvynei! Taip, rodos, norėčiau padaryti ką nors labai, labai didelio, kad Lietuvai būtų iš to nauda ir laimė!.. Kad ir mirtį rasčiau, by tik padaryčiau...