XVII
Prieš verbų sekmadienį (prieš plakamąją dieną) atėjo vėl nuo Stonio laiškas ir pinigai... Rašė jisai, gavęs dar geresnę vietą, daugiaus uždirbąs. „Įprantu po truputį čia gyventi — rašė — kad jūs botūmėte kartu, nieko, rodos, nebereikėtų. Už tuos pinigus išsikepkite gerų pyragų Velykoms; prašau Onos, kad nesigailėtų nė sau, nė vaikams. Nemanykit, kad paskutiniuosius siunčiu; turiu aš šiek tiek jau susidėjęs visokiems reikalams”.
Kiekvieną laišką nuo vyro aplaistydavo Stonienė graudžiomis ašaromis. Bet šį kartą didesnė dalis tų ašarų tekėjo iš džiaugsmo. Tas džiaugsmas toks buvo didelis, jog moteriškė būtinai turėjo juo pasidalyti. Taip valandėlę paverkus, nusišluostė ašaras į prijuostės galą ir nubėgo į sodžių pasigirti kaimynėms, koks jos vyras darbininkas, koks geras, kaip nuolat rūpinasi ja ir vaikais. Vincukas taip pat buvo neapsakomai laimingas. Dainuodamas ir švilpaudamas bruzdėjo po savo ūkį; užmesdamas pašarą bėrukui ir šėmargei šnekino juodu meiliausiais žodeliais. Apsišėręs, pagrobė Elzytę, pasiėmė ant pečių ir ėmė bėgioti su ja po kiemą. Mergelė juokėsi širdingai, apkabinusi Vincuko kaklą savo mažomis rankutėmis ir šaukė laibu balseliu :
— Vinceli, Vinceli, kaip gelei! Dal, Vinceli! Dal!
Motinai sugrįžus namo ir užkaitus vakarienę, Vincukas, atsisėdęs prieš kaminą, perskaitė dar sykį tėvo laišką ir pradėjo svajoti.
— A je to mano, kaip aš šiandien esu linksmas, kaip linksmas! Matai, mamele, kaip gerai, kad tėvelis į Ameriką išėjo, viskas taip bus, kaip jis norėjo. Dabar turi gerą vietą, už kokių dvejų metų pagrįš, krūva pinigų nešinas... A Jergutėlyčiau, kaip bus gerai! Prisipirksime žemės, tą pievos plotelį nuo Vosylienės, galėsime jau tada kokias tris karves iššerti, visą bandą, mamele! O ir arklį antrą reiks pripirkti... Toks ūkis — vienas bėrukas neapdirbs. Reiks pastatyti naują svirnelį — tokį su stulpais priesvirnyje, aukštai iškeltą, kaip Kučinskių!
— Kad tik Dievas duotų sveikatos — tarė Stonienė dūsaudama — viską padarysime! Baisu ir manyti apie tokią laimę, kad neišnyktų!
— Ar žinai, mamele — kalbėjo Vincukas — ko aš dar paprašysiu tėvelio? Pastačius naują svirną, bus daug vietos, visi baldai iš seklyčios, anoje pusėje trobos, galima bus sustatyti svirne, o iš tos seklyčios padaryti kambarį. Pastatytumėm krosnį, sienas išlipyčiau popieriais... Gaučiau jau nuo panelės — būtų ten mano mokykla! Seklyčia nemaža, būtų visiems vietos. Pastatyčiau stalą viduje, aplink jį suolų pristatyčiau, ant sienų pakabinčiau lentynas knygoms sudėti, — taip, kaip tik pas panelę! Niekas ten man netrukdytų mokyti, o kaip gerai būtų!
Širdis drebėjo jam iš džiaugsmo. Buvo taip laimingas, matydamas savo puikiausius svajojimus prisiartinant, jog sunku buvo jam ištverti ant vietos. Rodos, išbėgtų į laukus ir šauktų visa krūtine: „Žiūrėkite, klausykite, koks aš laimingas!” .
Kazė, skusdama bulves rytojui, taip pat klausėsi atsidėjus, Vincuko kalbos. Kelis kartus Stonienė ėjo iš namų visokiais reikalais ir palikdavo Kazę šeimininkauti savo vietoje. Mergelė dėl tos priežasties labai pasikėlė į didybę, elgėsi visai taip, kaip tikra sena šeimininkė. Dabar, girdėdama Vincuką kalbant apie visokius ūkio pagerinimas, ir ji panorėjo savo ūkiu pasirūpinti. Taigi, drūktindama kiek galėdama savo balsą, tarė:
— Reiks nupirkti ir naują kubiliuką vandeniui! To jau visai lankai krinta!
— Kaipgi, kaipgi, nupirksime net geležiniais lankais, kad greit nenukristų! — tarė Vincukas juokdamasis.
Kazė džiaugėsi išpildžiusi savo priedermę ir skuto toliaus roputes patyliais. O Vincukas vėl kalbėjo tarytum į motiną, tarytum sau:
— Panelė sakė, jei gerai mokysiuos per visus trejus metus, dovanosianti man pabaigtuvėms Vytaudo portretą ir dar vyskupo Valančiaus... Jis daug, daug yra parašęs knygų — taip pat labai garsus ir geras lietuvis... Bet sakė panelė, tie portretai bus dideli, gražūs... Pakabinsiu juos ant sienos seklyčioj... Mamele, juk gražu bus, ką?
— Kur nebus, vaikeli! Jei tikrai mokysies per trejus metus, tad jau pilnas derektorius būsi.
— Būtinai mokysiuos, mamele! Kad paskui vaikus gelėčiau mokyti! Kad ir kažin kas atsitiktų, to sumanymo tai jau nepamesiu!