I AKTAS
Kriokavoje; Karaliaus rūmuose
JOGAILĖ
vienas
Sako: kvailiems laimė lemia. Koks jau velnių lėmimas? Ot, dėdė mano Kęstutis ar ne kvailas buvo? Jis užsitikėjo manim. Na, ar tai jau kvailesnio reikia? O biesku jam laimė lėmė. Aš jam, kaip kvailai vištai, liepiau galvą nusukti ir gana. Ot būta jau lėmimo.
Tiesa, yra tokie protingi, kaip aš. Na tokiems kaip kada laimė ir stebėtinai lemia, bereikia nei didelio darbo, nei triūso1, nei rūpesties, ot taip sau žmogus bambą išpūtęs gyveni, pilvą glostai, o tau laimė ar lemia, tai lemia.
Ar ne laimės darbas buvo dėl mano tėvo, jog jis buvo vyresniu broliu Kęstučio? Ar jis dėl to jokios rūpesties nei triūso nepridėjo. O paskui, ar ne laimė man lėmė, jog aš vyriausiu sūnum atsiradau pas savo tėvą? Na tegul, aš visados buvau smilus2 ir visados pirmas visur lindau, žinomas vaikas, kur pavojaus nebuvo, bet jeigu man kaip kada ir rodosi, jog aš tyčia pats per smilumą pirmas gimiau, tai jau vis tiktai aš niekuomi3 nekaltas tame, jog mano tėvas buvo taipogi pirmu sūnum... O šitų visų mažmožių tiktai ir reikėjo, kad aš tapčiau kunigaikščiu, o ne kokiu nors malkadžiobiu arba piemeniu.
Išmintingam žmogui tankiai tiktai užsimanyti ko nors reikia, o bematai ir viskas atlikta. Paimkime nors mano — ženybas4. Aš tiktai ėmiau mislyti5 apie ženybas... Na, metus tris; ne daugiau per penkis mislijau. Žiūriu, ugi neva netyčiomis kiša man lenkai nupieštą paveikslą savo karalienės Jadvygos. Aha! Misliju sau. O kaip tiktai jie pasakė, jog su jąja aš galia paimti ir visą Lenkų karalystę, taip aš ir supratau... Na, tenai truputį reikėjo krikštytis ir kitus krikštyti. Poterių tenai kokių mokintis... Sako, dėl išganymo dūšios6...
šitai Jogailė kalba, dairydamasis neramiai į visas šalis
Ne, čion nieko nėra! pamislijęs Ir viskas taip gražiai klojosi. Laimė lėmė. Stačiai laimė lėmė! pamislijęs Apie Jadvygą prasimanė... Bet tai stačiai prasimanė! čiupinėdamas kaktą Ragai! Hm! Melas! Dievaži melas!
Ir karūna lenkų ir garbė! pamislijęs Na, dėl šito visko reikėjo ir išminties... Vytautas! O tiktai tas vienas Vytautas tiktai jis vienas galėtų mano laimę sugadinti. Jis patį velnią, man rodosi, galėtų sugadinti. Lenkai kytri7. Aš da kytresnis... Bandėme mes jį ir šeip ir taip apgauti ir nieko nepadarėme. Kiba8 kada jis pats ko užsimanė. Turbūt jis kokį nors velnią turi dėl patarnavimo. Kitaip kaip jis galėtų suprasti ir atminti visas mūsų klastas? Jo tėvas ant pažiūros buvo kur kas už jį išmintingesnis, o aš jį lengvai apgavau. O Vytautą negaliu. Čion ne be velnio. Ir ne dyvai9; jo motina ir tėvas buvo stabmeldžiai. Jis pats, tiesa, krikštytas, bet tai taip sau tiktai, dėl viso ko. O mane du sykius krikštijo. Na tai tokio kaip aš kiekvienas velnias gali išsižadėti. Pamislykite, vieną kartą krikštyto, o jau velnias prisidingi. Tai du sykius krikštyto — ir šeip, ir taip krikštyto, turi suvis bijotis. pamislijęs Bet argi jau taip tas velnias ir bijosi manęs? Jeigu tai tiesa, tai būtų suvis niekai. Jeigu jisai gelbsti Vytautą, tai ir man susigadytų10 tarpais jo pagalba, kada Dievas nesiskubina. ištaręs tai dairosi aplinkui su išgąsčia11 Ne, nieko nėra!
iš tolo girdėti žingsniai O kad jį ir Perkūnas trenktų! Galėjo girdėti su paskubta ima giedoti Aniuolas12 Dievo apreiškė Panai Marijai ir prasidėjo iš Dvasios Šventos!... pasirodo vyras
Ar tai tu čionai, Zbignieve? su meiliu veidu Jogailė patinka vyrą ir kiša jam ranką. Kas gero?
ZBIGNIEVAS
pakštelėjęs neva į karvošių13 Jogailės, o iš teisybės į nagą savo nykščio
Nieko gero, šviesiausias karaliau! Kryžiuočiai ne tik žemių negrąžina, bet reikalauja dar nuo mūsų žemės. Ot, aš jumis paskaitysiu, ką jie rašo.
JOGAILĖ
Ar žinai ką? Tu mėgsti tokius dalykus skaityti, tai tu pasiskaityk paskui sau da sykį, be manęs...
ZBIGNIEVAS
Bet ką jiems atsakyti?
JOGAILĖ
Ką atsakyti?
ZBIGNIEVAS
Taigi, jūsų šviesybe.
JOGAILĖ
stovi užsimislijęs; paskui ima vėl niūniuoti iš tyko14
Aniuolas Dievo apreiškė Panai Marijai...
ZBIGNIEVAS
į šalį
Dievobaimingas karalius, tiktai ne laiku.
JOGAILĖ
truputį garsiau
Sveika Marija mylistos15 pilna...
ZBIGNIEVAS
pertraukdamas
Ką gi daryti? Ką atsakyti?
JOGAILĖ
i šalį
Įkyrėjo man į gyvąją ir šits, kaip anoms gadynėmis16 Vytautas.
ZBIGNIEVAS
nugirdęs tiktai paskutinį žodį, kalba į save
Vytautas? Ot galva! Tegul Vytautas su jais žinosi! Taip, taip! Ak ir nuo jo Kryžiuočiai reikalauja žemių, reikalauja Žemaitijos. Taip! Tegul Vytautas pradeda, o mes palūkėkime, pažiūrėsime. Ans mėgsta muštis. Jis n‘ištvers! Jis susiniaus su Kryžiuočiais. O kaip jis juosius sumuš, mes ir pasinaudosime. garsiai Jūsų šviesybe, mes lūktelsime su atsakymu ir pažiūrėsime, kaip šitoje dėtoje apseis Vytautas. Taip jūs norėjote.
JOGAILĖ
nustojęs niūniuoti
Taip, ugi taip! Tegul apseina Vytautas!
kiša ranką Zbignievui, kaip ir atsisveikindamas, o tas nuduoda17 vėl, jog bučiuoja jam karvošięJogailė išeina
ZBIGNIEVAS
Ot, kalba ne vienas: kvailas Jogailė! Ne suvis kvailas! Ot, kas sumislyta. Ir kytriausiam nesumislyti geriaus. Tegul sau šykščius Vytautas mušasi su Kryžiuočiais, tegul žudo savo svietą, o mumis Dievas ant to protą davė, kad pasinaudotume be skriaudos dėl savęs... pasirodo Jadvyga, Zbignievas eidamas su paskubiu prie jos Šviesiausioji karaliene! Laba diena jumis! Laba diena, Aniuole, tu mūši! Saule!
JADVYGA
apsidairius ir pamačius, jog daugiaus nieko nėra
Kad ir tu pastiptum su savo laba diena. Prapuldei ant viso amžiaus, o dabar laba diena! Lįski tu prie šuns, o ne prie manęs!
ZBIGNIEVAS
Suvis be reikalo teikėtės jūs ant manęs pūryti. Da taip sakant, aš ne tiktai ką kitą, bet ir padėkavonę18 ne tiktai nuo kitų, bet ir nuo jūsų šviesybės užsidirbau...
JADVYGA
Pražudęs mane ir pražudęs suvis be reikalo?!
ZBIGNIEVAS
Kaip be reikalo?
JADVYGA
Taip be reikalo, kaip pats sakei andai Jogailei, jog dėl lenkų susidėjimas į krūvą su Lietuva buvo nereikalingas.
ZBIGNIEVAS
Ka! ka! ka! kvatoja Tai aš jam taip sakiau. Tiesa! Bet susimildama, karaliene, argi aš jam galėjau teisybę sakyti? Jumis, tai kas kita.
JADVYGA
Kokią gi tu man teisybę pagaminai?
ZBIGNIEVAS
Šita teisybė ir negaminta pati pasidarė. Gana bus, jeigu aš jumis priminsiu, jog lenkai ir dabar da ne per virš gerai stovi ginami ir Lietuvos. Gudai tyko nustverti kraštelį žemių. Čekai, vokiečiai iš kito krašto tiktai progos laukia. Tai da vis nieko! Bet atsižiūrėkite ant Kryžiuočių. Kiek jie mūsų žemių prarijo ir vis da nesotus. Da vis rija ir ant naujų žiojasi. O jus atsiminkite, kaip mumis ėjosi prieš sugobtuves19 su Jogaile. Kas užpuolimas Lietuvos, kiek nelaimes darė mūsų šalyje; kiek lobių lietuviai kas sykis iš lenkų gabenosi, kiek vergusių!...
JADVYGA
Kodėl nesigynėte! Ak jumis, kaip tu pasakoji, taip buvo lengva nuo visų gintis.
ZBIGNIEVAS
Atsiginsi tu nuo Lietuvos! Jie kaip padūkę; tik plėšia, tik grėbia, tik smaugia, tik mūša! Nežiūri jie, ar tavo galva, ar akis... Jiems vis tiek! Lįski tiktai, o jie tave iš šuns vietos užmuš. Nežiūri, ar tu chamas, ar bajoras... tiktai sauja, tiktai kerta! Jeigu nebūtume mes su jais susidėję, su tais lietuviais, tai po dešimčiai metų ar po dviejų jie būtų užėmę visus lenkus ir vietoje būti karaliene, būtų tekę būti vergute ar Dievas žino kuomi... Ot, už ką man ir dėka priguli.
JADVYGA
Ne vergute ir ne Dievas žino, kuomi būčiau buvus, tiktai pačia mano pirmo ir mylimo jaunikio. O už vargą ne dėkui!
ZBIGNIEVAS
Na tegul ir taip. Bet kaip gi būtą buvę su mumis, su lenkais?
JADVYGA
Su lenkais tai būtų buvę, ko jie verti.
ZBIGNIEVAS
Ir jums negailėtų?
JADVYGA
Ko jau gailėtis šalies, kuri ieško užvėjos po moteriškės žiurstu20.
iš tolo pasirodo pulkas magnatą su arkivyskupu. Zbignievas bėga prie jų, sveikina visus, bučiuoja rankas; karalienė tame tarpe sėda ant sosto; ją sveikina visi
ARKIVYSKUPAS
Koksai svarbus dalykas pareikalavo čionai mūsų pribuvimo?
ZBIGNIEVAS
Nuo kryžiuočių atsiųstas raštas, kuriame ne tiktai nežada jie grąžinti užimtą žemę, kaip tai mes reikalavome, bet da reikalauja naują.
ARKIVYSKUPAS
O kur karalius? Tai jo ypatingas rūpestis. Ką jis ant šito sakytų?
ZBIGNIEVAS
Jis man sakė savo mislį. O dabar giedodamas Aniuolą Dievo, nuėjo melstis į savo rūmus.
ARKIVYSKUPAS
Ir tai gerai! Įgijome dievobaimingą karalių ir gerą da ir tuomi, jog jis mažai kišasi į darbus, duodamas mums valią apsūdyti kiekvieną svarbesnį dalyką viešą. Kokį garsą, kokį gerą Dievas Visagalis suteikė jums, šviesi karaliene, patį. Taip misliju, jog visas svietas užvydi21 jums.
JADVYGA
Aha! į šalį Pasikarki tu su savo karalium.
PIRMAS MAGNATAS
Kalbos jokios nėra ir būti negali apie tai, jog karalius mūsų geras ir garsus. Klausimas čion eina ne apie tai, tiktai apie tai, ką daryti su kryžiočiais?
PIRMA MOTERIŠKE
O ką da čionai daug šnekėti. Apgarsinti ant jųjų karę22 ir atlikta.
ARKIVYSKUPAS
Kaip tai atlikta? Vieno apgarsinimo jie neišsigąs.
PIRMA MOTERIŠKE
Na, aš ir sakau apgarsinti. Žinomas dalykas, apgarsinus surinkti kariūmenę ir ėjus sumušti kryžiuočius.
PIRMAS MAGNATAS
Ir jus leisite į kovą ir save patį ir vaikus?
PIRMA MOTERIŠKE
Kaip tai patį ir vaikus? Yra ir be jųjų kam muštis su kryžiuočiais. Ant to Dievo leisti visokie bajorpalaikiai.
PIRMAS MAGNATAS
Taip; bet matai, tamsta, tie bajorpalaikiai savo kalba: jeigu eiti, tai visiems, nes visi lygūs. Ir jie nenori.
PIRMA MOTERIŠKE
Tai pasamdyti samdininkus.
PIRMAS MAGNATAS
Na taip. Tiktai ant šito reiks suduoti pinigus. Jūs gal nuo savęs įnešite į kasą vieną antrą tūkstantį dukatų?
PIRMA MOTERIŠKE
pašokus nuo krėslo
Aš? Ant to yra karališka valstijos kasa.
ARKIVYSKUPAS
Ji tuščia!
PIRMA MOTERIŠKE
Aš tame nekalta. Ir ne mano dalykas dėti pinigus ant karės.
ARKIVYSKUPAS
Kaip tamsta kalbi, taip kalba ir kalbės kiekvienas. Dėl to, pagal mano nuomonę, ir kad nelieti krikščioniško kraujo, geriausiai būtų atidavus šitą visą mūsų ginčą su kryžiuočiais ant valios švento Tėvo.
ANTRAS MAGNATAS
Koks čion ginčas? Čion jokio ginčo nėra! Čion gali būti tiktai skundas į šventą Tėvą ant kryžiuočių.
ARKIVYSKUPAS
Na, gerai. Parašykite tada skundą ir nusiųskite. Bet ką sakys karalienė?
JADVYGA
Kaip sau norite, taip ir darykite.
ARKIVYSKUPAS
Aniuolas! Saule mūši! Zbignievas ir Jadvyga žiūri labai šnairiai ant arkivyskupo O kaip gi norėtų mūsų dievobaimingasis karalius?
ZBIGNIEVAS
Karalius, kaipo didžiai išmintingas ir globiantis savo tautą, mislija, jog geriau būtų atidėti ir laukti. Ir jeigu jau neapseis be karės, tai laukti geriaus, kad ją vestų Vytautas su lietuviais, kurie ir užgauti labiau ir kuriems per tai ir pritinka labiau vesti karę su kryžiuočiais, nei mums.
ARKIVYSKUPAS
Labai išmintinga ir didelė mislis, ypač sukergus ją su mūsų nusprendimu.
iš visų pusių šaukia balsai: „Tiesa! Tiesa!”
KARALIENĖ JADVYGA
Darbas pabaigtas.
išeina ji, o paskui ją ir kitos moterys
PIRMAS MAGNATAS
Na ir tu gi melagius, Zbignieve.
ZBIGNIEVAS
Dėl ko gi?
PIRMAS MAGNATAS
Argi galimas dalykas, kad pats Jogailė taip būtų sumislijęs, kaip tu šnekėjai?
ZBIGNIEVAS
Na, kad iš tikrųjų!
PIRMAS MAGNATAS
Nei jau tiesa, nei ką! Meluoji kaip rudis: kur jam taip sudėstinėti.
ZBIGNIEVAS
Vienok jis mane užvedė ant mislies.
PIRMAS MAGNATAS
O kaip gi jis užved??
ZBIGNIEVAS
Ugi pasakė: Vytautas.
PIRMAS MAGNATAS
Na šitaip tai gali būti.
ARKIVYSKUPAS
Be reikalo jus laikote Jogailę už žmogų silpno proto. Jisai kaipo tikras krikščionis yra tiktai labai dievobaimingas ir mestus23. Skatinamas mestumu jisai nesigiria ir nemandrauja. Bet kiekvienas žodis jo, kiekvienas darbas tai paveikslas išminties dėl visų. girdėt balsas giedančio Jogailės Visiems jums reiktų imti iš jo pavyzdį, kaip reikia gyventi katalikui.
balsas giedančio artinasi
ANTRAS MAGNATAS
į šalį
Hm! Jeigu visi imtų tau nuo pats ryto iki vakaro po ausim giedoti „Aniuolą Dievo”, tai tuo išsižadėtum visų šventenybių ir džiaugtumeisi išgirdęs mozūrišką giesmelę apie Kaśką.
pasirodo Jogailė; prie jo glemžiasi visi
JOGAILĖ
Pabaigėte, turbūt? Na ir dėkui Dievui Tėvui, Sūnui Jo ir Dvasiai Šventai. Trijose Ypatose Vienam Dievui.
sveikinasi
ARKIVYSKUPAS
Kaip sveikata Jūsų, šviesiausias valdytojau!
JOGAILĖ
Nieko sau būtų, tiktai miegu nelabai gerai: blusos kanda ir šunys loja. O aš tų šunų lojimo taip nekenčiu! Liepiu nuvyti. O nuvyti šunys, toliau ima staugti, kas da pikčiau dėl manęs. Jau jeigu šunys staugia, tai nelauki gero! Nuo mažo tokiose dėtose mane visados ima imti šiurpuliai ir nerimastis. Kad taip....
tykiau kalba, kreipdamasis į arkivyskupą
ARKIVYSKUPAS
Ko, Šviesiausias?
JOGAILĖ
nedrąsiai
Ar nėra tokio šventojo, arba nors abrozdėlio24 kokio nuo šunų?
esantieji čiauposi, kad neprunkšteltų
ARKIVYSKUPAS
Ne, Šviesiausias! Tokių nėra. Bet melskitės, o malda suramins ir duos pakantrumą jums.
JOGAILĖ
Aš ir taip pakantrus. Geriau, kad Dievas duotų pakantrumą šunims, kad jie nelotų ir nestaugtų.
Jogailė tolinasi ir išnyksta rūmuose
PIRMAS MAGNATAS
Na, mūsų išmintingasis kone numarino mane. Kone plyšau besičiaupydamas. Ir užsimanyta gi jo šventųjų nuo šunų! Gerai da, jog ne nuo blusų. O kad jį!
ARKIVYSKUPAS
grasnai
Cit, nepliaunyki! Jo lūpomis kalbėjo gilus tikėjimas! Tai kūdikiškas, nekaltas tikėjimas, kuris kalnus varto! Cit!
arkivyskupas pakėlęs pirštą aukštyn grasina visiems lenkų magnatams