Grįžtant pilėnai kad juos pasitiko,
Akis graudingas nuo džiaugsmo n’užlaikė.
Nes norint liūsta, nors ašaras lieja,
Jautriosios širdys gaivina nodieją141.
Nieks pilin n’ėjo, nieks nieko nežino:
Nuėmė tiltą, vartus užrakino,
Tik paliai rėvą, kirtikai nuėję
Renčia142 medžius, šakas, krūmus kapoja.
Kerta, prikirtę, šakas nugenėja
Ir viską skubiai į pilį nešioja;