Baimė su tuom da didesnė pastoja.
Kur stov’ šventynėj aukurai sukurti
Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško143.
Kur ožiai, ožkos ir jaučiai nudurti
Vietą degėsių kraujais kasdien taško;
Ten didį laužą iš malkų pastato,
Platų ir aukštą, kaip akys užmato.
Viduryj laužo yr’144 ąžuolas žalias,
Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs
Vergas matyti145, gražiai parėdytas,