Rodos, pavasariu vas’ra94 vadinos,
Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko
Ir rudeniop negaišina gražumo.
Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.
Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,
Galėj’ ji tuo prieš visus pasigirti,
Kad taip ant vyro gymiu95 panėšėjo,
Jog sunku buvo pamačius atskirti,
Ūgiu viena tik už lygią jam skaitės.
Rodos, dvarėnai abu kad apstoja,