Jog du bijūnai darže lietuvaitės
Tarp žalių rūtų išaugę bujoja,
Ar žemoj girioj aukštų beržų pora,
Kad žalias galvas pakelia į orą.
Esant vienokia ir ūgio ir veido,
Dvasioj patim ji taipjau ne’psileido.
Moterų darbą, vindelį96, siuvimą,
Pramanęs, juoką paniekinus, ima
Būdavo noriai trimitą ir plieną —
Taip, ant žemaitiško žirgo97, po tankų