Mišką, ji būdavo kartą nevieną
Vyriškuos rūbuos, su sakalu ranko’,
Jodo medžiodama drąsiai per dieną.
Kad namo žirgą pailsusį varo,
Tankiai akis Naupiliečių apgauna
Ir nesyk garbę lauke ir ant dvaro
Tik kunigaikščiui pritinkančią gauna.
Permanyt nieks neįstengia Gražinos:
Draugė juokuos, nuliūdimuos paguoda.
Ji nevien meile su vyru dalinos’: