Ir rūstaus veido ūkus100 prablaivytų.
— Ne, poniut’, aš nelaikau tą jo šneką
Už žodžius karščio, ką iš lūpų teka.
Už mislis jaunas, po kratinį tirštą
Norų ankstybų ką maišos’ ir kyla,
Ką neigu dūmai iškilę išdyla,
Kūrinos galva ir širdis tuoj nemiršta;
Tos žodžių kibirkštys, tas mislių dūmas
Rodė, jog dvasioje gaisras kils ūmas.
Nesyk mislis jis man savo išdėjo