Laimėj, nelaimėj, bet ne vieną kartą
Taip giliai širdį nerodė atvertą,
Taip atvirai niekada nekalbėjo.
Atmainyt sunku, tur’ būt padaryta
Tai, ką prisakė, o jau prisakyta,
Šerti žirgus, kareivius pilin šaukti
Ir pasirengus jo išeinant laukti.
— Ką girdžiu, pone?... Ne, kol da n’įvyko,
Baigt nedaleisiu jauni šito dalyko,
Kad paskui kalbos, paleistos į tolį,