Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis ama102....
Da ponia meldžia... Ant galo, aplieta
Ašaroms, puola prie jo, apkabina
Kojas — verksmu graudumi pačio kietą
Širdį suminkštint, sujudint mėgina;
Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus byla
Kalba, kol viskas aplink nenutyla,
Tyka103. Vėl šmėžteli drapanos baltos,
Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos...
Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,