Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,
Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą.
Nors šimtą kartų — vienaip jie skambėtų,
Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,
Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,
Lūpos ką taria, ranka tai darodys,
Duobę, kurią po mūs’ kojomis kasėt,
Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!
Tikirindams tai kardu kresteli104 drūčiai,
Kresteldams rikteli: „Paskui vergučiai!’’